Geriausi peizažų fotografai yra labai kantrūs ir atsidavę savo pomėgiui. Jie laukia tinkamo momento, gražių debesų, rūko, lietaus, sniego, vėjo arba tylos... Jie vis grįžta į tą pačią vietą tikėdamiesi pagauti geriausią akimirką. Jie, kaip niekas kitas, priklauso nuo gamtos išdaigų, metų laikų ir pasaulio vietos.

Šviesos žaismas

Gerai peizažo nuotraukai reikia gero apšvietimo. Tačiau peizažai fotografuojami ne studijoje, kur galima reguliuoti apšvietimą, – čia tenka atsiduoti gamtos užgaidoms. Dažnai tai reiškia sėdėti ir laukti, kol pro plyšį iš už debesų švystelės saulė ir numargins laukus, kol įdomiai sukibs debesys. Nepamirškite šešėlių, kurie gali padaryti nuotrauką nuostabią arba ją visiškai sugadinti.
Peizažų fotografijoje ypač svarbios stebuklingos ryto ir vakaro minutės. Kai kurie meistrai teigia, kad jei nesate pasiruošę keltis trečią ar ketvirtą ryto, o miegoti einate su „Labanakt, vaikučiai“, peizažų ir gamtos fotografija – ne jums. Rytais saulės šviesa būna šilta, auksinė, oras skaidrus arba miglotas, vėjas nurimęs. Rasa iš po nakties nuskaidrina augaliją ir pagilina spalvas. Ūkanoti žiemos rytai puikiai tinka mistiškiems vaizdams kurti. Vakarais saulės šviesa būna sodresnė nei rytais. Saulėlydžio dangus nusidažo raudonais ir oranžiniais debesų raštais – tokių jų neišvysite jokiu kitu paros metu.
Pavasarį ir vasarą pagrindiniu akcentu tampa pražystanti ir klestinti augalija. Ilgėja dienos ir rytais keltis tenka vis anksčiau. Kad nufotografuotumėte rytinį peizažą, vietoje reikia atsidurti iki saulėtekio. Kai pradeda kilti saulė, žemai ir kiaurai medžių sklindanti jos šviesa sukuria gražiausias šviesos drapiruotes ir ilgus šešėlius. Maždaug per 20 min. rytinė šviesa virsta dienine ir peizažas visiškai pasikeičia, nes jį apgaubia migla.

Vietos pažinimas

Važiuodami nuošaliu keliuku galite pastebėti žavingą peizažą. Galbūt vidurdienį ar apniukusią dieną jis atrodys ne itin įspūdingai, tačiau kitu paros metu ar esant tinkamoms oro sąlygoms gamtovaizdis gali kardinaliai pasikeisti. Tad  reikia ištyrinėti vietą: atvažiuoti įvairiu metu, įvairiu oru ir žiūrėti, kaip ji kinta. Naudinga žinoti, kokiu keliu keliauja saulė – kur kyla ir leidžiasi. Žemai kybanti saulė gali netikėtai išlįsti pro medžius, pastatus ar tarp kalvelių. Galima pasinaudoti netgi astronominėmis saulės kelio skaičiavimo programomis ir numatyti, kokiu metų laiku verta atvykti į tam tikrą vietą, kad pamatytumėte saulę ar mėnulį tam tikroje vietoje.
Įsižiūrėkite, kokios gėlės ir medžiai auga jūsų mėgstamame gamtos kampelyje. Kai žinosite, kada koks augalas pražysta, galėsite nufotografuoti patį žydėjimą. Be abejo, vietą turite ištirti įvairiu rakursu, iš skirtingų apžvalgos vietų. Fotografuodami peizažą visada paieškokite aukštesnės vietos, iš kur atsiveria platesnė panorama.

Gedimino Karbauskio nuotr.
Kadrui nesiruošiau, tik norėjau išbandyti naują „Canon“ objektyvą. Testui pasirinkau jau anksčiau numatytą vietą – Liuksemburgo Strassen rajone atidarytą naują baseiną. Deja, apšvietimo sąlygos vertė improvizuoti, tad po keleto bandymų, vėl nusprendžiau užsidėti savo senąjį universalios paskirties objektyvą su poliarizaciniu filtru. Kadangi pasitaikė karšta ir saulėta vasaros popietė, be filtro niekaip nebūčiau išsivertęs. Žvilgsnis užkliuvo už pievelės, kurioje žydėjo mano mėgstamos gėlės – aguonos. Nusprendžiau jas įamžinti baseino fone, tad kritau į pievą ir padariau keletą kadrų. Fotografijai pavadinimo ilgai ieškoti neteko, nes „kuprota pieva“ tai ne tik nuoroda į pievoje kaip svetimkūnį riogsantį modernų pastatą, bet ir į toje pačioje pievoje gulintį fotografą su fotokrepšiu.
Nuotraukoje „Vibrance“ priemone pakoreguotas spalvų sodrumas. Šiek tiek pataisytas išdegęs šviesos atspindys ant pastato sienos. Fotografuota su „Canon EOS5500D“, objektyvas – „Canon EF-S 18-200 mm F3.5-5.6 IS“, poliarizacinis filtras – „Hoya PL-Cir“. ISO 200, F11, 1/125 sek.

Patarimas
Patarti kitiems – ganėtinai sunkus uždavinys, nes kiekvienas fotografas turi atrasti savo kelią ir nuspręsti, kas jam svarbiausia. Aš fotografuodamas stengiuosi vadovautis trimis pagrindinėmis taisyklėmis – tai šviesa, kantrybė ir praktika. Nebūna geros ar blogos šviesos. Yra tik netinkama šviesa, kuri trukdo įgyvendinti numatytą idėją. Kiekvieno fotografuojančiojo uždavinys su ta šviesa susikalbėti. Jei nepavyksta, bandyti dar kartą. Grįžti į tą pačią vietą dar ir dar sykį, kol rezultatas bus toks, kokio ir tikėjaisi. Tam reikalinga kantrybė. Mums, fotografijos mėgėjams, kantrybės ugdymas – didelė duota privilegija. Profesionalus dažniausiai varžo tam tikri terminai, o fotografijos mėgėjas dažniausiai yra laisvas rinktis. Galiausiai nebijokime fotografuoti! Nebijokime padaryti prastų nuotraukų. Skaitmeniniame amžiuje taip lengva klysti ir iš klaidų pačiam mokytis. Netikiu, kad didžiausi fotografijos meistrai fiksuodavo tik tobulus kadrus, tačiau jie turėjo vieną bendrą savybę  – mokėjo atrinkti ir parodyti tik geriausias fotografijas!
Gediminas Karbauskis

Laiko lentelė

Jei tik dabar susidomėjote peizažų fotografija, įsidėmėkite, kaip kinta šviesa ir kuriuo paros metu ką galima fotografuoti. Įsivaizduokite, kad dabar yra vasara, saulė teka maždaug 5:30 ir leidžiasi 21:30 (Lietuvoje vidutiniškai taip būna liepą ir rugpjūtį), oras skaidrus, nedebesuotas. Tokiomis sąlygomis apšvietimas kinta maždaug taip:

4:00 – priešaušris, rausva šviesa, paslaptinga migla virš vandens telkinių.
5:30–7:00 – aušra, ryški auksinė šviesa, krintanti ant objektų, atsuktų į rytus.
7:00–10:00 – ankstyvas rytas, šviesa vis dar šoninė, sukuria šešėlius. Atgyja miestai.
10:00–14:00 – vidurdienis, saulė aukštai, šviesa labai ryški. Nelabai geras metas kraštovaizdžiui ir žmonėms fotografuoti, bet jis puikiai tinka architektūrai, paminklams ir gatvėms su aukštais pastatais.
14:00–18:00 – popietė, saulė po truputį leidžiasi. Fotografuojant rytų ir vakarų kryptimis poliarizacinis filtras nudažo dangų ypač gilia mėlyna spalva. Išryškėja lengvi debesėliai.
18:00–21:00 – vakaras, nuostabiai šilta auksinė šviesa. Puikus laikas peizažams ir žmonėms fotografuoti, ypač likus valandai iki saulėlydžio.
21:00–22:00 – saulėlydis. Labai gražus dangus 10 min. prieš saulės laidą ir po jos.
22:00–23:00 – sutemos. Ypač tinka horizontui fotografuoti, kol dangus vis dar rausvas.
23:00 – prasideda naktis, naktinės fotografijos metas.

Eimanto Valevičiaus nuotr.  

Eimanto Valevičiaus nuotr.
Dėl panašių kadrų automobiliu trenkiausi 4000 km. Keliavau per Norvegiją ieškodamas naujų, dar nematytų vaizdų. Oras buvo idealus. Saulėta, bet su lengvais debesėliais, šilta – nebaisu iš mašinos išlįst. Labai svarbu netingėt ir nepražiopsot momento – vaizdai nesikartoja. Fotografuota su „Nikon D700“, 24 mm, ISO 200, F8, 1/640 sek.

Peizažo kompozicija

Peizažo atvaizde elementai turi būti išdėstyti taip, kad trauktų akį ir būtų įdomu į juos žiūrėti. Niekada neprašausite laikydamiesi trečdalio taisyklės principo. Centruota kadruotė verta dėmesio nebent tada, kai norite pabrėžti simetriją. Pavyzdžiui, fotografuodami peizažą su atspindžiu galite liniją tarp tikro ir atspindėto atvaizdo įkomponuoti per vidurį.
Traukiant peizažą svarbu nuotraukoje užfiksuoti akį masinantį daiktą ar detalę. Laukų peizažas su vienišu medžiu visada atrodys patraukliau nei plyno lauko vaizdas. Žiūrovo akis užklius už medžio. Žinoma, tai gali būti ne tik medis, bet ir namelis kalnuose, vienišas automobilis arba spalva išsiskiriantis objektas. Jei visas peizažas pilkšvas, prislopusių spalvų (pavyzdžiui, rudenį ar žiemą), vienas ryškus daiktas atvaizde (kad ir raudonas automobilis) būtinai pritrauks žvilgsnį. Žinoma, ne kiekviename peizaže galite rasti patrauklų daiktą, bet reikia ieškoti!
Peizažų nuotraukas labai pagyvina įvairios linijos. Tai ir vingiuojanti upė, ir per kalnus besidriekiantis kelelis, ir laukų arimai, ir kontrastiškų spalvų kalvos. Sakoma, kad upės ar kelio juosta patraukia žiūrovo žvilgsnį, verčia žiūrovą vesti akimis ir peržiūrėti liniją nuo pradžios iki pabaigos. Labai išraiškingos yra įstrižos linijos, einančios iš kairės į dešinę (taip yra dėl daugumos žmonijos skaitymo įpročio).
Kai peizažo atvaizde kažko trūksta, bet tiksliai nežinote ko, gali būti, kad trūksta vaizdo įrėminimo. Natūralus vaizdų įrėminimas – viena iš kompozicijos gudrybių. Šiai gudrybei galima panaudoti tiek natūralius, tiek dirbtinius rėmus: pavyzdžiui, gluosnio svyruoklio šakas, du medžius šonuose, tilto ar pastato arką.
Tradiciškai peizažas fotografuojamas horizontaliai, bet tai tikrai nėra griežta taisyklė. Yra tokių dalykų, kuriuos kaip tik geriau fotografuoti kaip portretą, t. y. fotoaparatą pasukus vertikaliai. Į vertikalų kadrą gali būti įkomponuoti bet kokie aukštyn besistiebiantys objektai: medžiai, statulos, pastatai.


Aleksandro Jacukevičiaus nuotr.
Šį kadrą planavau apie dvi savaites, vis laukiau tinkamo oro. Vieną ūkanotą rytą man pasisekė. Fotografuota su „Canon EOS4400D“ ir „Canon 16-35 mm L f/2.8 L USM“ objektyvu. „Photoshop“ programa šiek tiek sustiprintos spalvos.

Roko Paulausko nuotr.  

„Ledo ola“. Roko Paulausko nuotr.
Kuršių nerijoje su draugais ieškojome gražių vaizdų. Radome įspūdingai užšalusį molą. Nuotrauka daryta palindus po ledo lytimi, kad pirmame plane būtų varvekliai. Fotografuota su „Canon EOS4450D“, objektyvas „Tokina 11-16 mm f/2.8“. ISO 200, F5.6, 1/250 sek. Nuotrauka kompiuteriu neredaguota. Roko Paulausko nuotr.

„Ledo žemėlapis“. Roko Paulausko nuotr.  

„Ledo žemėlapis“. Roko Paulausko nuotr.
Dieną prieš apžiūrėjau vietą prie Šventosios molo ir nusprendžiau kitą rytą su tamsa atvažiuoti ir sulaukti saulėtekio. Labai pasisekė su gamtinėmis sąlygomis. Dėl didelio šalčio jūra pradėjo šalti. Pradžioje nebuvo debesų, vėliau jie visiškai užklojo dangų. Padariau kelias skirtingas fotosesijas. Gamta puiki – fotografavau keletą valandų. Pradžioje naktinė fotografija, vėliau peizažai be debesų, paskui tie patys peizažai su debesimis. Fotografuota su „Canon EOS4450D“, objektyvas „Tokina 11-16 mm f/2.8“, naudotas trikojis. Nuotrauka kompiuteriu neredaguota.

Patarimas
Fotografuojant peizažus esi priklausomas nuo gamtos sąlygų. Atrodo, vieta niekuo neypatinga, tačiau būk ten reikiamu metu ir pamatysi nepakartojamų vaizdų. Geras peizažas kaip loterija – kuo daugiau keliauji, važinėji, tuo didesnė tikimybė atsirasti laiku ir vietoje. Gražiausias nuotraukas padariau ankstyvą rytą, kai prisiversdavau atsikelti dar prieš švintant. Bandau būti kitoks ir nufotografuoti peizažą kitaip: užlipu, palendu, nuropoju ten, iš kur normalus žmogus galbūt nesugalvotų padaryti nuotraukų. Kartais fotografuoju nuo pakelto trikojo. Išeina įdomesnė nuotrauka kitokiu rakursu. Peizažams fotografuoti naudoju turimą plačiausio kampo objektyvą „Tokina 11-16 mm f/2.8“. Fotografuoju RAW formatu, nustatau neutralias nuostatas. Jas koreguoju „Canon DPP“ programa. Dažnai vaizdą paaštrinu su „Photoshop“ programa. Tačiau užfiksavus gražius vaizdus apdorojimas kompiuteriu netenka prasmės. Kelionėse ir žygiuose, kai reikia daug judėti ir negaliu laukti idealių fotografavimo sąlygų, renkuosi gradientinius „Cokin“ filtrus. Tiesa, naudoju juos be laikiklio, prie objektyvo pridedu ranka (kelionėse taip patogiau).
Rokas Paulauskas¤nėra

Oras

Peizažus reikia fotografuoti bet kokiu oru. Morališkai gali būti nelengva išsiruošti į lauką pliaupiant lietui, bet tikrai verta. Lyjant ir iškart po lietaus peizažų spalvos tampa sodresnės, vanduo nuplauna dulkes ir sumažina šviesos išsklaidymą. Be to, galite pagauti vaivorykštę.
Rūkas ypač puikiai tinka mistiškiems  peizažams kurti. Jei rūkas tirštas, juo galite atskirti įvairius elementus, paslėpti foną. Tolstantys ir rūke pranykstantys daiktai suteikia nuotraukai papildomą gylio pojūtį ir parodo perspektyvą. Jeigu rūkas skystas, tolimesnius vaizdus verta fotografuoti su teleobjektyvu – taip rūką sutirštinsite.
Kai fotografuojate sningant, rinkitės kiek tamsesnį peizažą. SnaiDienągės balto apsnigto peizažo fone atrodo pilkos arba net juodos, tačiau puikiai kontrastuoja su tamsesniais elementais: kelio danga, pastatais ar dar neapsnigtu kraštovaizdžiu.

„Ateina rytas“. Rimanto Bikulčiaus nuotr.  

„Ateina rytas“. Rimanto Bikulčiaus (RB) nuotr.
Prieš metus važiuodamas fotografuoti pamačiau nuostabų vaizdą. Jį spėjau užfiksuoti, bet rezultatas mane nuvylė. Jaučiau, kad iš šios vietos esant tinkamoms aplinkybėms galima „išlaužti“ daugiau. Tų tinkamų aplinkybių teko laukti metus, rytais vis užsukdavau pažiūrėti. Taigi ši nuotrauka – ilgo ir kantraus laukimo rezultatas. Fotografuota gegužės pradžioje, kai žemės paviršiuje dar būna šalnų, anksti ryte, rūkui nugulus palei žemę. Fotoaparatas „Pentax K20D“, objektyvas „Tamron 28-75 f/2.8“. ISO 200, F9, 1/1000 sek.

„Senas laivas“. Žydrūno Kratavičiaus (Zvilgsnis) nuotr.
Kadras užfiksuotas Anglijoje, populiariame Hunstanton pajūrio kurorte. Iš čia atsiveriantys puikūs vaizdai ir įspūdingos erdvės vilioja ne vieną turistą ir fotomėgėją. Fotografuoju nuo trikojo, darau tris skirtingos ekspozicijos kadrus (+1, 0 ,-1 EV arba +2, 0 -2 EV), žiūriu pagal apšvietimą.

„Senas laivas“. Žydrūno Kratavičiaus nuotr.  

Jei skirtumai tarp šviesių ir tamsiu plotų labai dideli (saulėtekis, saulėlydis) darau šešis to paties vaizdo, bet skirtingos ekspozicijos kadrus (tirs - fokusuojant į dangų, ir tris – žemiau dangaus skliauto). Po to vaizdą apdoroju „Photomatix Pro“ programa, o su „Photoshop“ programa koreguoju spalvas, ryškumą, detalumą. Minėtos gudrybės su 6 kadrais tenka griebtis dėl to, kad su „Photomatix Pro“ programa iš 3 kadrų neišeina kokybiškai išgauti ir šviesaus viršaus, ir tamsios apačios (atsiranda daug triukšmo). Taigi, fotografuoju po tris kadrus dangui ir vaizdui žemiau jo. Iš dangaus kadrų atskirai darau kuo kokybiškesnį dangų, iš kitų trijų - kokybišką vaizdą žemiau horizonto. Tada su „Photoshop“ programa visus kadrus sujungiu – puikiai išeina ir šviesūs, ir tamsūs plotai. Aišku, dažniausiai pakanka trijų skirtingos ekspozicijos kadrų. O paskutiniu metu redaguodamas pasitelkiu ir skirtingus spalvinius modelius – iš sRGB verčiu į Lab, ten pakoreguoju ir atgal. Įdėjus šiek tiek pastangų galima pasiekti norimą rezultatą.

Filtrai

Peizažų fotografui būtina turėti bent vieną filtrą. Nors skaitmeninės manipuliacijos gali daug, jomis įmanoma paveikti tik jau turimą atvaizdą. O kai kurie filtrai keičia šviesos savybes ir jų negalima atkurti skaitmeniniu būdu.
Pats svarbiausias filtras yra poliarizacinis. Jis praleidžia šviesos bangas, sklindančias tik viena kryptimi. Stiklas, vanduo ir kiti nemetaliniai paviršiai atspindi iš dalies poliarizuotą šviesą. Fotografuojant atspindžius galima pašalinti. Lengviausiai jų atsikratysite nusitaikę maždaug 30° kampu į atspindintį paviršių, o visiškai nepašalinsite – fotografuodami tiesiai prieš jį.
Ore sklandantys drėgmės lašeliai taip pat poliarizuoja šviesą. Todėl poliarizaciniu filtru galima smarkiai išryškinti dangaus mėlį.  Dangaus mėlynumas ypač sodrus, kai saulė yra ties fotografo pečių linija, t. y. sudaro 90° kampą su fotografuojamu vaizdu ir maždaug 45° kampą su dangaus skliautu.
Labai svarbus peizažų fotografams yra neutralus gradientinis filtras. Viena jo pusė visai skaidri, o kita – pilka, tamsinanti. Tarp jų yra gradientinis perėjimas. Jis gali būti trumpesnis ir aštresnis arba ilgesnis ir tolygesnis – yra įvairių filtrų. Šis filtras naudojamas, kai tarp žemės ir dangaus yra didelis kontrastas. Tarkim, jei kraštovaizdis labai tamsus, dangus gali būti gerokai už jį šviesesnis ir nuotraukoje atrodys vos vos žydras, beveik arba visai baltas. Gradientinis filtras tamsiąja dalimi gali patamsinti dangų, o kraštovaizdį palikti nepakeistą – taip tarp skirtingų dalių sukuriamas šviesos balansas.

„Vakaro peizažas Tenerifėje“. Rolando Urbonavičiaus nuotr.  

„Vakaro peizažas Tenerifėje“. Rolando Urbonavičiaus nuotr.
Peizažas paveiksluotas per atostogas Tenerifėje. Stengiausi numalšinti fotografijos troškulį, kuris susikaupė per darbo sezoną. Norėjau, kad įspūdžių ir pasisėdėjimo prie nuotraukų užtektų metams (šypsosi autorius). Esu kraštovaizdžio architektas ir įtempta darbotvarkė šiltojo sezono metu neleidžia fotografija mėgautis Lietuvoje. Fotografavimo sąlygos pasitaikė idealios, turiu galvoje ir orą, ir paros metą. Buvo ruduo, labai gražus vakaras. Iš anksto siužetų neplanavau, išskyrus tai, kad iš rankų per visas atostogas nepaleidau fotokuprinės. Tiesiog ėjau paplūdimiu, pamačiau akmenis ir prieš iššaudamas apgalvojau, kaip tai turėtų atrodyti pristabdžius vandenį ir „pakišus“ viską po filtrais.
Šiame darbe, kaip ir visoje mano Tenerifės peizažų serijoje, neapsieita be gradientinio filtro. Labai mėgstu juos naudoti ir dažniausiai ne po vieną, tiesa, nesu naudojęs vienu metu daugiau nei trijų. Šioje nuotraukoje du tikrai naudojau, dėl trečio negaliu tiksliai atsakyti. Kuprinėje nešiojuosi „Cokin“ filtrus, taip pat peizažams dažnai renkuosi „B+W“ ND filtrus (tamsinančius 6, 8, ar 10 kartų). Visi mano darbai, ne išimtis ir šis, „Photoshop“ beveik neragavę. Nuotraukas  labai saikingai redaguoju „Capture NX“ programa (šviesumui, kontrastui, spalvų balansui pakoreguoti). Viską dažniausiai stengiuos atlikti prieš paspausdamas mygtuką, o ne apsikabinęs „kompą“. Keisdamas filtrus ir bandydamas gauti išsvajotą kadrą jaučiu nepalyginamai didesnį malonumą nei stumdydamas programos slankiklius. Fotografuota „Nikon D700“, objektyvas „Nikkor 16-35 mm VR f/4“. Išlaikymas 3 sek., F22.

Patarimas
Manau, kad nieko naujo nepatarsiu. Išleista aibė literatūros apie fotografiją, yra visagalis internetas. Ten gali baigti studijas ir sužinoti, ko dar nežinojai. Aš pats, turėdamas laiko, labai daug skaitau apie fotografiją, lankau parodas, studijuoju kolegų darbus internetinėje erdvėje, seku rinkos naujienas ir, aišku, kai tik turiu progą – praktikuojuosi. Vienintelis patarimas kolegoms ar pasamprotavimas – fotografijos gimsta praktikuojantis, o ne sėdint forumuose ir aptarinėjant geriausių pasaulyje specialistų ir inžinierių sukurtą fototechniką. Manau, kurdami kiekvieną produktą geri gamintojai visų pirma galvoja apie savo vardą ir rinką. Na, o mums turėtų galvą skaudėti tik dėl vieno dalyko: kur rasti tą vietą, iš kurios, pasitelkę turimą patirtį, žinias ir aparatūrą, galime išspausti maksimumą ir nupaveiksluoti taip lauktą ir svajotą kadrą.
Rolandas Urbonavičius

Kitos gudrybės

Kaip jau supratote, gražiausia šviesa būna ryte ir vakare. Bet kartais tokiu metu šviesos gali pritrūkti. Jei išlaikymas ilgokas, kad ir 1/50 sek., vertėtų naudotis trikoju ir nuotolinio valdymo pulteliu.
Peizažai dažniausiai fotografuojami plataus ar net labai plataus kampo objektyvais. Kartais net ir „žuvies akimi“. Tačiau peizažą galima fotografuoti ir teleobjektyvu. Užpildytas kadras ir „suspausta“ perspektyva atrodys labai efektingai, jei tinkamai parinksite  vaizdą.
Fotografuokite ir prieš saulę – taip sukursite siluetus. Jei norite, kad nuotrauka būtų šviesi, ekspoziciją matuokite nuo dangaus ir pridėkite 1-2 EV. Stenkitės, kad saulė nepatektų į kadrą – galite pakenkti fotoaparatui.
Peizažo fotografas yra tas, kuris laukia. Laukia palankaus momento, skvarbios ir paslaptingos šviesos, nuostabių debesų ir tviskančios vaivorykštės. Jis keliasi auštant, o grįžta namo po saulės laidos. Pusryčiams ir vakarienei tenkinasi greitais užkandžiais ir arbata iš termoso. Ir laukia, laukia, kol pamatys tą išsvajotą kadrą ir sukurs naują šedevrą.
Tomas Vaidelis
Žurnalas FOTO

„Ugnies pūkuose“.  Austėjos Liupševičiūtės nuotr.
Pamačiusi išskirtinai įspūdingą dangų, griebiau fotoaparatą, išbėgau iš namų ir pavijau čia pat besiganantį žirgą. Tada kritau ant žemės ir stengiausi įamžinti šį nepaprastą vaizdą tinkamiausiu rakursu. Oras buvo puikus – šiltas, saulėtas. Rugsėjo vidurys, vakaras, apie 21 val. Fotografavau su „Panasonic Lumix DMC-FZ50“, 100 mm, ISO 100, F3.2, 1/1000 sek.


„Užtrauktukas“.  Roko Paulausko nuotr.
Važiavau, pamačiau, paspaudžiau. Vėlyva vasara, vakarėja. Kaip gerai pakomentavo vienas www.efoto.lt lankytojų „Automobilių šviesos tarsi užtrauktukas sudrasko rūko rūbą...“
[img_assist|nid=927614|link=lightbox|align=left|width=568|height=