Vieniems protas, kitiems nuojauta jau primygtinai kužda, jog tikrai gyvename ypatingu, reikšmingų permainų metu. Būtent permainų, o ne pasaulio pabaigos, kurios žmonija jau pora tūkstantmečių su neblėstančia viltimi vis tikisi pasirodant. Visų mūsų miegančioji atmintis žino – panašių lūžio taškų istorijoje būta ir anksčiau, po saule nėra nieko naujo. Tie pokyčiai – nors kupini griaunamosios, ardomosios jėgos – yra galingo atsinaujinimo, naujos evoliucijos pakopos pradžia.

Pasaulio pabaigos tikrai nebus

Pirmas besikeičiančių laikų astrologinis ženklas pasirodė 2007 – aisiais, kai Plutonas – tolima, plika akimi danguje nematoma, nykštukinė planeta – perėjo į Ožiaragio ženklą. Dar po maždaug septynerių metų atgimė ir iki šiol pilnas gyvybės seniai pamirštas jausmas – nerimas dėl galimo karo. Pasaulyje vis daugiau nesaugumo, vis mažiau stabilumo ir, regis, pabaigos tam nematyti. Daugeliui kyla klausimų, kada ir kaip pasikeis mūsų dabartis, kuo čia viskas baigsis?  Kiti apskritai atsisako kuo nors tikėti, nes juk šiais laikais niekas nieko dorai prognozuoti negali. Vieni sako vienaip, kiti sako kitaip ir nieko tikro, išskyrus tai, jog aplinkui pilka, gūdu ir kainos kils.

Kuo tikėt?

Kad ir kas ką manytų, iki 2025 – ųjų šviesulių mozaika danguje įspūdinga, stogą plėšianti. Pagal ją, labai tikėtina, jog šio laikmečio kulminacijos sulauksime jau visai netrukus, 2020 – 2021 m. 2020 – aisiais trys lėtai Žemės atžvilgiu judančios planetos – Jupiteris, Saturnas ir Plutonas – atsidurs tame pačiame Ožiaragio ženkle. Tai bus vadinamasis išorinių planetų „steliumas“ (sankaupa). Per du tūkstančius mūsų eros metų tokių steliumų tebuvo vos 25 ir visi jie žymėjo ypač svarbius lūžio, posūkio momentus istorijoje, reikšmingus pokyčius visuomenėje, politinėje erdvėje. Paskutinį kartą išorinių planetų steliumas susidarė 1989 m., kai griuvo Sovietų Sąjunga. Steliumas švietė ir tuomet, kai žlugo Romos imperija, o taip pat ir Vakarų Romos imperija, kai užgimė Islamas, prasidėjo Reformacija, Apšvietos amžius, pirmoji ir antroji industrinė revoliucija, Antrasis pasaulinis karas.

Lyg to būtų maža, 2020 m. pabaigoje Jupiteris ir Saturnas vienu metu pereis į Vandenio ženklą, ko nebuvo jau maždaug 800 metų. Ir tai dar ne viskas, bet palikime astrologams tas dangaus ženklų sąvokas ir kitas astrologines subtilybes. Daug svarbiau žinoti patį išaiškinimą, prognozę, o ji štai kokia: dabar triukšmingai ir galingai baigiasi didžiulis žmonijos evoliucijos ciklas ir iš lėto kalasi naujojo daigai. Daugmaž 2014 m. mūsų civilizacija jau labai sparčiai ėmė nerti į chaosą, prasidėjo greitas buvusio laikmečio ardymas. Dugną pasieksime 2020 – 2021 m. ir jame išbūsime iki 2024 – ųjų.

Saturnas ir Jupiteris

Viena vertus, būti „dugne“ labai gerai – žemiau kristi nebėra kur, blogiau jau nebus. Atsispyrus į dugną, kylama tik aukštyn. Kita vertus, kol tikrai pajusime, kad laikai pasikeitė ir globalūs, pasaulio reikalai ėmė suktis į gera, kad atėjo naujasis renesansas (2025 – 2026 m.), turėsime apytiksliai ketverius metus kažkaip išgyventi dugne.

Žibalo į ugnį šliūkštelės ir visai netrukus, kovo 6 d., į Jaučio ženklą pereinanti  dar viena labai lėtai Žemės atžvilgiu judanti planeta – Uranas. Praėjusių metų gegužę jis jau buvo trumpam įžengęs į Jautį, bet lapkritį dar sugrįžo į Aviną, o štai dabar atsidūręs Jaučio ženkle, jau jame išbus iki 2026 m.  Paskutinį kartą Uranas Jautyje buvo prieš 84 metus, 1934 – 1942 m.

Zodiako ženklas, kuriuo keliauja Uranas, žymi tas sritis, kuriose vyksta didžiausi pokyčiai, revoliucija, kažkas netikėtai subyra, kažkas kuriasi naujo. Jautis astrologijoje yra išlikimo instinkto simbolis, žymi viską, kas susiję su išgyvenimu, pradedant pinigais (finansai, bankai, apskritai ekonomika), maistu (žemės ūkis, žemė kaip teritorija, valstybė), apranga (mada, lengvoji pramonė), baigiant mūsų vertybėmis, egzistavimo prasmės jausmu ir pačia Žemės planeta, jos klimatu. „Tikėkis netikėto, lauk nelaukto!“ – štai pagrindinė pamoka, kurią išmoko astrologai, stebėdami prieš 238 metus atrastą Uraną. Šios planetos tranzitų išraišką tiksliai prognozuoti itin sudėtinga. Negalime atmesti ir žmogaus (žmonijos) gebėjimo genialiai improvizuoti, atsitikus tam, kas visiškai nelaukta, prisitaikyti prie netikėtumų. Apskritai, kalbant apie Uraną, kuo kūrybiškiau mąstysite, tuo būsite arčiau teisybės.

Daugelis šiuo metu pranašauja netrukus atūžiant ekonominę krizę ir tikrai nemenka tikimybė, jog ji bus. Bet astrologinis vaizdas platesnis – jame matyti ne finansų sistemos žlugimas, o didžiulė revoliucija ekonomikoje, nauja epocha. Revoliucijos, kaip žinia, gali būti dvejopos: nors ir nešančios intensyvius, griausmingus pokyčius, bet, vaizdžiai kalbant, „dainuojančios“, be didelių aukų, arba kruvinos, su be perstojo veikiančia giljotina.

Žvelgiant į praeitį, kai Uranas keliavo Jaučiu 1934 – 1942 m., iš pradžių niekas nieko blogo nenujautė. Pačioje 1933 – iųjų pabaigoje Vokietijos kancleriu tapęs Adolfas Hitleris per tris metus pašalino nedarbą ir prikėlė ekonomiką. Sovietų Sąjungoje įsisiautėjo „vartojimo karštinė“, parduotuvėse netrūko maisto. „Gyvenimas pagerėjo, draugai; gyventi tapo linksmiau“ – garsi J. Stalino anų laikų frazė. Franklinas Ruzveltas (kaip ir A. Hitleris) JAV pradėjo naujas, drąsias iniciatyvas („Naujasis kursas“), kad būtų pažabota ekonominė krizė. Tačiau šio Urano Jautyje laikmečio metu ekonomines reformas lydėjo  teritorinių pokyčių siekis – visi žino, kuo tai baigėsi.

1850 – aisiais (Uranas Jautyje 1850 – 1859 m.) prasidėjusi masinė industrializacija, sukūrusi masinę gamybą, masinę produkcijos paklausą ir masinę rinką, įžiebė milžinišką pasaulio ekonomikos plėtrą. Šis laikotarpis išsiskyrė kapitalų koncentracijos stiprėjimu bei transporto revoliucija (lūžis tarptautinėje prekyboje). Tačiau JAV 1857 – aisiais įvyko didelė ekonominė krizė, panika, kurios metu bankrutavo daugybė bankų ir įmonių, smarkiai išaugo nedarbas. 1853 – aisiais kilo garsusis Krymo karas, kurio metu, kai kurių istorikų skaičiavimu, aukų buvo daugiau nei JAV pilietinio karo metu.

Urano Jautyje metu galima tikėtis netikėtų gamtinių kataklizmų – daugiau išsiveržusių ugnikalnių, daugiau cunamių ir uraganų. Labai gali būti, jog dauguma tų kataklizmų bus ne žmogaus veiklos ir gamtos sąveikos padarinys (pvz.: Fukušimos avarija), bet motinos gamtos balsas (ugnikalniai, žemės drebėjimai).

Iki 2022 -ųjų Uranas Jaučio ženkle keliaus per Lietuvos Respublikos gimimo brėžinio sferą, kuri simbolizuoja visuomenės sveikatos apsaugą, kariuomenę, valstybės tarnybą, biurokratinį aparatą, samdomus darbuotojus bei profesines sąjungas. Išvardintose srityse galima tikėtis rimtų pasikeitimų. 2022 m. Uranas kirs svarbų tašką, kuris žymi santykius su užsienio valstybėmis, partnerystę. Laukia rimti pokyčiai.

Bet, ko gero, suvokti dabartį, kad ateitis ir likimas neužkluptų lyg aklas kupranugaris, yra dar svarbiau nei iš anksto žinoti būsimas laikų gaires.  Šie metai, kol Jupiteris vis dar Šaulyje, puikūs plėsti supratimą (vis dar ne vėlu), kas yra tikra, kas iš tiesų turi prasmę, ir pritaikyti visa tai sau, savo gyvenimui. Gyvendami laike (lyg tarpuvaldžiu) tarp dviejų milžiniškų ciklų – vieno baigties ir kito pradžios – stebime, kaip didžiulio nesaugumo jausmo apimti elementai (valstybės, institucijos, pavieniai asmenys) bando reguliuoti, drausti, riboti, kurti taisykles, įstatymus, gaivinti papročius, taip bandydami išgyventi ir išlaikyti savo svarbą, reikšmę smarkiai besikeičiančiame pasaulyje. Kita vertus, ir patys esame daugiau ar mažiau aktyvūs savo laikmečio herojai. Kaip tai kuo tikime ir ko iš tiesų reikia mūsų sieloms atliepia visuomenė, kurioje gyvename? Kaip rasti savo vietą, funkciją, vaidmenį visuomenėje, kaip išskleisti savo potencialą, jaustis reikalingu, neatstumtu? Visi suprantame, jog jei visuomenė nėra pakankamai laisva, atvira, pakanti, jei ji neatspindi giluminių didžiosios žmonių dalies evoliucinių poreikių, troškimų, tai juk ji privalo keistis ir vystytis! Tačiau šie metai jau tokie – nors visos tos tapatybės, savo pozicijos visuomenėje paieškos yra svarbios, pernelyg į jas įsitraukus laukia didelis nusivylimas, tuštumos jausmas. Todėl, kad pagrindinė šių metų dangaus siunčiama žinia ne ta. Šie metai mums duoti, kad suvoktume, kas iš tiesų esame – ne profesija, ne statusas visuomenėje, ne patiktukų kiekis socialiniuose tinkluose, ne ūgis, svoris ir lytis, ne ką žmonės pasakė ar pagalvojo – ir kur yra mūsų užuovėja, iš kur pasisemti emocinio saugumo, kurio visiems trūksta ir trūks vis labiau. Visi atsakymai sielos gelmėse.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Kai kapuose užges paskutinė Vėlinių žvakė, tai ir prasidės. Lapkričio 6 – ąją, nuo rugpjūčio atbulai Žemės atžvilgiu keliaujantis, Uranas grįš į Avino ženklą, kuriame liks iki 2019 – ųjų kovo. Tą pačią lapkričio 6 – ąją Mėnulio mazgai aštuoniolikai ateinančių mėnesių pereis į Ožiaragio (pietinis, Ketu) ir Vėžio (šiaurinis, Rachu) ženklus. Lapkričio 7 – ąją į Šaulio ženklą įžengs (ir išbus jame iki 2019 m. gruodžio) Jupiteris. . Tai reiškia, kad lapkričio pradžioje keisis laiko tonas, skambesys, ims pūsti nauji vėjai.

Labai gali būti, kad ši nauja laiko mozaika bus lyg viršukalnė to, kas pastaruosius metus kunkuliavo viešojoje ir visuomenės pogrindžio erdvėje, ir kartu paskutinis laiptelis prieš naują istorijos puslapį 2020 – 2021 m.

Tik pradėjusi nagrinėti, ką mums reikš Mėnulio mazgai Ožiaragio ir Vėžio ženkluose, pastebėjau tokį įdomų dalyką: praėjusį kartą, kai mazgai keliavo Vėžiu ir Ožiaragiu, 2000 m. kovo 28 d. Lietuva pradėjo realias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. O 2001 – aisiais (mazgai vis dar Ožiaragyje/Vėžyje) vyko pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos gyventojų surašymas. Darbas virė balandžio mėnesį, surašyti pavyko 3 483 972 nuolatinių gyventojų. Baigiantis šiam ciklui, praėjus beveik aštuoniolikai metų, pagal šių metų sausio mėnesio statistikos duomenis, Lietuvoje yra 2,81 mln. gyventojų.

2000 m., kai prasidėjo derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, Saturnas buvo Jaučio ženkle. Jautis yra išgyvenimo, išlikimo, būtinų resursų, kad liktum gyvas, ženklas. Jis žymi prasmės pojūtį, vertybes, taip pat ir savivertę. Viena vertus, siekdami ekonominio, fizinio saugumo bei norėdami iš tiesų būti Europa, o ne šalia jos ar kažkur priešingoje pusėje – stojome į Europos Sąjungą. Kita vertus, aštuoniolika metų pragyvenimui būtinų išteklių trūkumas, nereikalingumo, beprasmiškumo jausmas tėvynėje, vertybiniai klausimai (mano vertybės nesutampa su jūsų vertybėmis) vertė masiškai ieškoti naujų namų svetur, emocinio saugumo jausmo (Šiaurinis Mėnulio mazgas Vėžyje).

2018 m. lapkričio 6 d. į Vėžį/Ožiaragį perėję Mėnulio mazgai išliks juose iki 2020 metų gegužės ir vėl į juos grįš tik 2037 – aisiais. Labai gali būti, jog šį kartą mazgų buvimo minėtuose ženkluose poveikis bus dar įdomesnis nei jis buvo prieš aštuoniolika metų, nes Ožiaragyje dabar ne tik Pietinis Mėnulio mazgas, bet ir Saturnas.

Ožiaragio ženklas labiau iš neigiamos pusės (o šiuo atveju, kalbant apie Pietinį Mėnulio mazgą, mums labiau rūpi neigiama pusė, ne šviesioji, ne dvasinė)  žymi visuomenę kontroliuojančias jėgas. Ožiaragis yra primestos kaltės ir gėdos, paklusnumo ir baimės simbolis. Tai draudimai, suvaržymai, ribojimai, taisyklės, bausmė. Patriarchatas, patriarchalinės visuomenės tradicijos. Tradicinės religijos. Valstybės aparatas, apskritai valdžia, o ypač tie, kurie valdžioje ne iš idealizmo, o dėl autoritariško troškimo kontroliuoti, būti galios pozicijoje. Jėga ir prievarta prieš silpnesnį, siekis kontroliuoti, valdyti silpnesnius. Tvarką valstybėje palaikančios institucijos, vyraujanti sistema, o taip pat ir jėgos struktūros. Tėvas – feodalas („tėvo žodis paskutinis“). Ožiaragis taip pat yra depresijos, kančios, sielvarto simbolis. Karma. Žodžiu, labai galingas yra Ožiaragio simbolis, aktualus kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas turime savo santykį (prisitaikymo arba pasipriešinimo), galbūt ir didelių skaudulių susijusių su tuo, kas aukščiau išvardinta. Ir štai dabar artėja laikotarpis, kai tos temos dar labiau aštrės, virš jų kaupsis debesys, tirštės atmosfera. Mums Lietuvoje tai ypač svarbus, karminis laikas, kryžkelės momentas, kai susidursime su būtinybe išsivalyti savo kolektyvinės pasąmonės namus.

Kai Šiaurinis Mėnulio mazgas Vėžyje, visuomenėje ypač skausmingai aidi nesaugumo, namų, užuovėjos nebuvimo gaida. Labai stipriai išauga poreikis siekti saugumo (tėvynės ir savo šeimos), turėti namus, kuriuose jautiesi saugus, visapusiškai globojamas, kuriuose netrūksta šilumos ir visi būtini poreikiai patenkinti. Žmonės iš naujo mokosi, kaip rūpintis vieniems kitais, kaip globoti, ieško naujų būdų, kaip apsaugoti artimą savo.

Žibalo į ugnį šliūkštelės ir į Šaulio ženklą perėjęs Jupiteris. Šaulio ženkle Jupiteris laikomas „stipriu“, „savo buveinėje“.

Kad suvoktume Jupiterį Šaulyje, turėtume įsivaizduoti kažką didelio ir didesnio – kosmosas, skrydžiai, kitos planetos. Nerūpi Šauliui viena skruzdėlė, o tik didžiulis skruzdėlynas. Plati erdvė, horizontas tolumoj. „Virš manęs žvaigždėtas dangus ir moralės dėsniai many“ – sako Jupiteris Šaulyje. Arba: „Virš manęs žvaigždėtas dangus, o many jokių moralės dėsnių.“ Ir viena, ir kita būtų tiesa. Šaulio tiesa. Jupiteris Šaulyje simbolizuoja filosofinį mąstymą, jo pagrindus, metafizines spekuliacijas, apskritai – tiesos paieškas. Ir štai čia yra pavojingas momentas. Sena patarlė sako: „sek paskui žmogų, kuris ieško tiesos, bėk nuo žmogaus, kuris ją surado“.

Eina ir neša savo tiesą

Kad dar geriau suvoktume Jupiterį Šaulyje, galime iš karto galvoti apie du žmones. Nors visiškai skirtingi, bet abu – tas pats Jupiteris Šaulyje. Pirmasis yra dykumų klajoklis, nomadas. O gal kaubojus iš Laukinių Vakarų. Apskritai romantiška figūra (natūra, struktūra):  laisva, be galo laisvos dvasios, tikra, autentiška, gyvenanti pagal gamtinį, todėl teisingą, supratimą, nepaklūstanti primestiems, dirbtiniems moralės, religijos, ideologijos pančiams, prisitaikanti prie gamtos aplinkybių, neprisirašanti, neužsibūnanti vienoje vietoje, linkusi į nuotykius, avantiūras, optimistiška. Antrasis yra sektos vadovas, partijos lyderis, ideologinis vedlys. Demagogas, radęs savo tiesą. Bet kas, siekiantis savo tiesa (vienintele, neginčijama) įtikinti mases, užsitarnauti masių paklusnią pagarbą, prispausti jas savo autoriteto svoriu, gauti valdžios.  Dar galėtume (turėtume) kalbėti ir apie trečią „Jupiterį Šaulyje“ – bibliotekų žiurkę, knygraužą eruditą, Mokytoją (tikrą, ne tą, kuris tokiu skelbiasi), bet ne šį kartą. Saturnas ir Pietinis Mėnulio mazgas Ožiaragyje, todėl būtent toji priešprieša – tarp autoritarinio, kontroliuojančio, ideologinio ir laisvo, nenorinčio paklusti, siekiančio vaduotis iš pančių – turėtų būti ypač ryški.

Tačiau yra ir šviesioji Jupiterio Šaulyje ir Saturno Ožiaragyje pusė, su kuria, ko gero, kitais metais visi susidursime. Jupiteris Šaulyje yra ekspansija, optimizmas ir entuziazmas. Jeigu būtų per daug į nieką neatsižvelgiančio optimizmo, fontanu trykštančio entuziazmo, atlapaširdžio tikėjimo savo laiminga žvaigžde, jeigu jo nė kiek nenugesintų skeptiškas, sausas, įrodymų ir skaičių reikalaujantis Saturnas Ožiaragyje – netrukus (po metų) daugelio pečius prislėgtų nepakeliamas būties sunkumas. Saturnas saugos nuo kvailysčių, bravūros. Jupiteris vis dėlto duos pakankamai gyvasties ir humoro jausmo, kad neprasmegtume depresyvioje, melancholiškoje Saturno pelkėje.

Lapkričio 6 – ąją atbulai Žemės atžvilgiu keliaujantis Uranas (jis jau taip nuo rugpjūčio) iš Jaučio pereis į Avino ženklą. Tie, kurie laukia Urano Jautyje iššūkių – tektoninio lūžio finansų, bankų sistemoje, esminio vertybių perkainojimo, ekonominių reformų – tegul nenuliūsta, kad visa tai ateis kiek vėliau nei galbūt jie tikisi.  Jautyje Uranas įsitvirtins 2019 m. ir liks jame iki 2026 m. O štai dabar turime paskutinę progą išgyventi Uraną Avino ženkle. Uranas Avine buvo nuo 2010 – ųjų. Prasidėjo viskas labai triukšmingai – Arabų pavasariu. Sirijoje, kaip žinia, tas, kas prasidėjo, dar nesibaigė. Nesakau, kad retrogradinis Uranas kažkaip įtakos karo pabaigą, tačiau atbulai Žemės atžvilgiu judanti planeta paprastai iškelia tuos praeities klausimus, problemas, uždavinius, kuriuos reikia pabaigti spręsti. Galbūt kažką pradėjote (pvz.: naują ir novatorišką projektą), gal gera linkme, labai įžvalgiai galvojote, bet taip ir nedrįsote nei baigti, kas buvo pradėta, nei įgyvendinti netikėtai kilusį nuostabų sumanymą – dabar tam puikus laikas. O gal nespėjote sugriauti, išardyti, nutraukti ką nors, kas visiškai atgyveno ir trukdo jums eiti į priekį – suskubkite.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Nelabai seniai, 2009 ir 2014 m., kino teatrų ekranus pasiekė du holivudiniai filmai. Abu daug uždirbo, ypač pirmasis, ir buvo nominuoti „Oskarams“, regis, net ir gavo keletą. Ir vienas, ir kitas buvo priskirti mokslinės fantastikos žanrui bei lūžo nuo įspūdingų vaizdo efektų. Tiesą sakant, nepaisant griausmingo reklaminio triukšmo, tie filmai ne šedevrai, tikriems kino gurmanams didelio įspūdžio nepaliko. Nebūtų  įdomūs ir man, jei ne vienas, dėmesį atkreipęs ir iš daugybės kitų išskyręs, „bet“. Kalbu apie Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ („Avatar“) ir Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“).

Būna tokių ypatingų laiko momentų, kuriuos senovės graikai vadino kairos ir vaizdžiai lygino su ta akimirka, kai lankininkas įtempia lanką ir iššauna strėlę. Štai ji – dievų metamorfozės, simbolių ir svarbiausių principų kaitos pradžia!  Kairos yra kritinis, kažkam (sunaikinimui ir atgimimui) labai tinkamas, palankus laiko tarpas. Jis gali būti sąmoningai parinktas, tačiau daug dažniau įvyksta be žmogaus įsikišimo. Jautrus ir atidus žmogus gali tik stebėti pamažu visa apimančią nuotaiką, atmosferą, kuri lyg galinga jėga skverbiasi ir braunasi visur – į politiką, visuomenę, filosofiją, kasdienybę. Žmogus stebi tol, kol jo paties neįtraukia, kol jis pats netampia aktyvia arba pasyvia vyksmo dalimi. Tiesa ir ta, kad laikas stebėjimui ne visada duotas.

Mes dabar gyvename grandiozinio kairos metu. Jis prasidėjo, kai dar nebuvome gimę, ir pabaigos tam nematyti, pokyčio įtampa tik auga. Apie tai daug rašyta ir kalbėta ne kartą, jog iki mūsų, per visą rašytinę žmonijos istoriją, panašių savo svarba laikotarpių buvo du: VIII – IV a. pr. Kr. bei Renesansas. Grandiozinis kairos – lyg sudėtingas rytietiškas ornamentas, į kurį gali stengtis žvelgti iš tolo ir matyti bendrą vaizdą, bet taip pat ir iš arti nagrinėti detales.

Viena tokių svarbių „detalių“, kurios vyksmo ženklų apstu akademiniuose sluoksniuose jau nuo praėjusio amžiaus vidurio, intelektualiausiomis ir banaliausiomis apraiškomis aktyviai veržiasi ir į populiariąją kultūrą bei masių protus. Aukščiau minėti filmai yra ryškūs, bet toli gražu ne vieninteliai pavyzdžiai.

Kuo trumpiau tariant, „Įsikūnijime“ pasakojama apie ateitį po daugiau nei šimto metų, kai Žemėje, be jokios abejonės, trūks gamtinių išteklių, o technologijos bus tiek pažengusios, kad nuskristi į tolimą planetą už Saulės sistemos ribų bus beveik vieni juokai. Korporacija „RDA“ organizuoja reto ir labai reikalingo mineralo gavybą Pandoros planetoje ir jo transportavimą į Žemę. Kolonizuoti planetos atvykstama su visu žmonijos pažangos svoriu – daugybe tonų visokios važiuojančios, skraidančios, plaukiančios ir, žinoma, žudančios geležies, o taip pat mokslininkų bei mankurtiškų kariškių ekipažu. O štai Pandoros planeta yra visiška „Žemės po šimto metų“ priešingybė – ji turtinga gamtiniais ištekliais ir vešlia tropikų augmenija. Joje gyvena 3 metrų ūgio humanoidai, kurie brangina pirmapradę harmoniją su gamta, jaučia savo tamprią ir gyvą sąsają su ja, laiko save jos dalimi, garbina deivę – motiną ir, nors karingi laukiniai, tausoja bet kokią gyvybę.

Po šimto metų Žemėje taip nebus, teigia „Įsikūnijimo“ kūrėjai

„Tarp žvaigždžių“ taip pat porinama, jog visai netrukus Žemėje bus labai blogai, žmonijai nenumaldomai artės galas. Tačiau, skirtingai nei „Įsikūnijime“, optimizmo, dėl skrydžių į kitas planetas ir dėl tų planetų pakenčiamo tinkamumo žmonėms, gerokai mažiau. Apskritai optimizmo beveik nėra.  Filmo siužetas sudėtingas, dviem sakiniais neatpasakosi, bet jei reikėtų, tai kalbėčiau apie stingdantį kosmoso šaltį ir žmogaus vienatvę, jo apleistumą. Net filmo pradžioje išsakyta hipotezė, jog galbūt egzistuoja aukštesnė civilizacija, kuriai rūpime, vėliau paneigiama – ženklai, pasirodo, buvo pačių žmonių palikti. Niekas nepasirūpins žmogumi, tik jis pats. Ir jis klups, ir klys, moksliškai eksperimentuodamas, ir bus daug to eksperimentavimo aukų. Aplinkui nėra nieko gyvo ir sąmoningo. Tik svetimas, priešiškas kosmosas, kuriame žmonija atsirado atsitiktinumo dėka. Žmogus yra vienas tarp negailestingų atšiaurios realybės girnų.

Šaltis ir vienatvė

Tradiciškai egzistuoja dvi didžios istorinės vizijos, dvi paradigmos, dvi H. K. Anderseno kūrybą pranokusios pasakos, kuriomis iki šiol tiki suaugę žmonės. Ir jos nėra tik naivi iliuzija, kolektyvinė fantazija, nežalingas paklydimas, bet tvirtos archetipinės struktūros, kurios taip giliai įsišaknijusios kolektyvinėje psichikoje, jog formuoja mūsų įsitikinimus, savivoką, vaizduotę. Jos yra pagrindas tam, ką imsime laikyti faktu, o ką atmesime, padėsime į lentyną su užrašu „nesąmonė“.

Pirmoji pasaka – paradigma, kuria visi buvome viliojami mokyklose, o taip pat ir universitetuose, yra apie žmogaus proto evoliuciją, ilgą jo herojiško progreso kelionę iš tamsaus, primityvaus, prietarų, kančių ir vargo pasaulio į gerokai šviesesnę, modernią, laisvės, gerovės ir vis tobulėjančio mokslo dabartį. Senovės žmogus buvo tamsuolis, jis nežinojo. Dabarties žmogus yra tobulesnis – jis žino. Didinga pažangos trajektorija įvyko ir tebevyksta dėl pastovaus žmogaus proto vystymosi ir, svarbiausia, dėl šiuolaikinio, modernaus proto gimimo. Dar visai neseniai ši paradigma taip tvirtai laikėsi ant pjedestalo, buvo tokia visuotinai priimta, kad suabejoti buvo tolygu pasmerkti save nuožmiai  pajuokai. Puiki jos iliustracija yra S. Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ pradžia, skambant herojiškai R. Strausso „Also sprach Zarathustra, Op. 30“.

Antroji viską porina atvirkščiai. Visa žmonijos istorija ir žmogaus sąmonės evoliucija, pagal ją, tėra tragiška rauda apie žmonijos laipsnišką, bet nesustabdomą regresą, desakralizaciją – atsiskyrimą, atitolimą nuo pirmapradės vienybės su gamta ir visa apimančios dvasios būties.

Šių dviejų pasakų – paradigmų įvairių variacijų ir kombinacijų vis dar pilna viešoji erdvė. Jos kol kas yra ta nematoma dirva diskusijoms apie globalizaciją, multikultūralizmą, fundamentalizmą, feminizmą ir patriarchatą, evoliuciją bei istoriją. Tačiau, kairos! – lūžis įvyko ir vis mažiau jomis besąlygiškai tikinčių, retėja ir sensta ištikimiausiųjų išpažinėjų gretos. Vis daugiau tokių, kurie suvokia, jog jau pasiektas kritinis taškas, senosios paradigmos akivaizdžiai nėra teisingos, o tai reiškia, kad ir didžioji dalis mūsų įsitikinimų.  Juos būtina apmąstyti iš naujo.

Ketvirtas iš septynių Hermetinių principų –  Poliariškumo principas – teigia, jog visi pasireiškiantys reiškiniai turi dvi puses, du aspektus, du polius, priešybių porą su laipsnių gausa tarp šių dviejų kraštutinumų. Labai panašiai tvirtino fizikas, Nobelio premijos laureatas, Nielsas Bohras: „Fakto priešybė yra netiesa, bet vienos gilios tiesos priešybė gali būti kita gili tiesa.“ Labai gali būti, jog jeigu tarsime, kad abi pasakos – paradigmos tėra dvi priešingos, bet viena be kitos egzistuoti negalinčios, vienos tiesos pusės, būsime arti teisybės. Bet gyvename įdomiais laikais, kai vis didesnio bei garsesnio palaikymo sulaukia dar vienas – trečias požiūris į žmonijos istoriją arba nauja paradigma. Ji neigia abi aukščiau išvardintas. Tiksliau, teigia, jog nėra tokios vienos – iš tiesų objektyvios, laisvos nuo žmogaus interpretacijos. Jeigu ir matosi kažkoks bendras istorinis vaizdas, tai tas vaizdas yra tiesiog socialinių, ekonominių, kultūrinių, politinių aplinkybių paveikto žmogaus proto projekcija. Pagal šį požiūrį, istorijos žinios, kaip ir bet kokios kitos, yra nuolat tarsi pakibusios ore, prisitaikančios prie laiko momento, nepastovios, neturinčios patikimo objektyvios realybės pamato. „Nėra vienos tiesos“, „visi turime savo nuomonę ir visų ta nuomonė vienodai vertinga“, „netikiu niekuo, visi klysta!“ – šaukia postmodernistai. Panašu, jog ši naujoji paradigma yra lyg pokyčio būtinybės impulsas kolektyvinėje pasąmonėje, lyg „didžiųjų geografinių atradimų“ žmonijos minties gaublyje išvakarės.

Iš tikrųjų, vienas svarbiausių skirtumų  tarp modernaus ir pirmykščio pasaulio, tarp dabarties ir senovės žmogaus yra prasmės šaltinis. Pirmykščiame nėra ribos tarp žmogaus ir Visatos, viskas tarpusavyje glaudžiai susiję, sąmonė – ne vien išimtinė žmogaus privilegija. Modernus žmogus brėžia labai griežtą ir tvirtą liniją, skiriančią jį, jo protą ir Visatą bei pasaulį apskritai. Tiesa, toks atsiskyrimas prasidėjo gerokai anksčiau (pagal Karlą Jaspersą – I tūkstantmetyje pr. m. e.) nei išaušo Apšvieta. Tačiau radikalus lūžis, spartus, bekompromisis pokytis  įvyko tik po Koperniko revoliucijos.  Kosmosas šiandien – beprasmis, besielis vakuumas, toks, koks vaizduojamas „Tarp žvaigždžių“. Modernusis kosmosas nėra sielos namai. Žmogaus statusas kosmose yra giliai keistas – jis vienišas jame, atsiradęs atsitiktinai, nepaaiškinamai. O jei kosmosas iš tiesų abejingas žmogui, jei visa įmanoma prasmė kyla tik iš išcentruoto ir atsitiktinai atsiradusio žmogaus proto, tai „prasmingas pasaulis“ tėra viso labo naivi žmogaus vilties projekcija. Koperniko revoliucija padėjo tvirtus šiuolaikinės pasaulėžiūros pagrindus, su visomis iš jos išplaukiančiomis liūdnomis pasekmėmis. Toji „objektyvi“ Visata bet kokį dvasinį idealą ar tikėjimą paverčia subjektyvia drąsa, lengvai sutraiškoma tarp modernaus proto girnų.

Jeigu Mikalojus Kopernikas (1473 – 1543) ir jį palaikę astrologai (J. Kepleris, G. Galilėjus, K. Heidonas, o taip pat Dž. Bruno ir kt.) būtų žinoję, kuo visa tai baigsis, jeigu būtų bent pamėginę numatyti, ko gero, neabejodami būtų palaidoję šitą idėją Torūnės kapinėse. Bet juk pati savaime heliocentrinė sistema nereiškia nė dalies to, ką ji ėmė reikšti po revoliucijos. Apskritai heliocentrizmo idėja nebuvo nauja. Apie ją jau kalbėjo Aristarchas Samietis (apie 310–230 m. pr. m. e.), nors, regis, net ir jis ne pirmas.

Mikalojau, ką tu padarei?

Koperniko sistemos pirmtakė – geocentrinė Ptolemėjaus sistema – kuri pradėjo formuotis likus dviem šimtams metų iki mūsų eros ir baigė maždaug du šimtaisiais mūsų eros metais, puikiai tiko žvaigždžių ir planetų padėčių nustatymui. Būtent planetų padėčių prognozavimui Ptolemėjaus sistema ir šiandien tinka ne ką mažiau nei Koperniko. Bet štai precesijos taip tiksliai apskaičiuoti nepavykdavo, Koperniko sistema šiuo atveju veikė kur kas tiksliau. T.y. Koperniko revoliucija kilo ieškant naujų kelių, kaip išspręsti technines brandaus mokslo (kokiu jau tada buvo astronomija) problemas, o ne dėl idėjinės „kovos prieš viduramžių tamsą“. Tuomet ne pasaulėžiūros tai buvo reikalas. Tačiau, laikui bėgant, „techninis klausimas“ virto tikra sniego lavina, kuri negrįžtamai pakeitė ne tik išorinio kosmoso suvokimą, bet ir žmogaus vidinį dangų. Mūsų pasaulėžiūra nėra vien tik požiūris į pasaulį, ji įsismelkia į mūsų esybę, reguliuoja psichinę ir somatinę patirtį, jausmus, žinojimą, sąveiką su pasauliu.

Koperniko revoliucija, viena ranka išlaisvinusi, atvėrusi naują horizontą, kita pagimdė narcizišką, didybės manijos apsėstą Žmogų – nelaimingą dėl savo vienatvės bei prasmės nebuvimo, bet kartu apimtą kosminių matmenų arogancijos, įsivaizduojantį, jog tai jis, jo protas yra išskirtinis prasmės ir tikslo šaltinis visame kosmose, jog kūrinys (jo protas) pranoksta kūrėją (kosmosą), jog kūrėjui trūksta to, ką turi jis, kūrinys. Labai gali būti, kad Koperniko revoliucija paspartino ne tik radikalų žmogaus ir jį supančios Visatos atsiskyrimą, bet ir sutapo su žmogaus ilgosios atminties nykimo, atrofijos procesu. Ilgoji atmintis yra paslaptingas dalykas, laikais iki Apšvietos skatintas, žadintas įvairiais būdais ir technika (mnemonika). Platonas teigė, kad egzistuoja žinojimas, kilęs ne iš mūsų jausminio patyrimo, kad žmogaus atmintyje yra išsaugoti, užkoduoti idėjų, kurias siela žinojo dar prieš įsikūnydama, šablonai. Po Koperniko revoliucijos panašūs teiginiai kėlė tik atlaidžią šypseną.

Vienaip ar kitaip, dabarties kairos metu, vis daugiau pritariančių austrų filosofo Paulo Feyerabendo kadaise išsakytam pastebėjimui, jog Apšvietos metu kilęs asketiškasis racionalizmas ir empirizmas, anuomet tarnavę proto išlaisvinimui, dabar nelanksčia, seniai atgyvenusia forma vis dar dominuoja šiuolaikinėje intelektualinėje erdvėje ir savo trumparegyste bei vienašališkumu rimtai riboja mūsų suvokimą ir įžvalgą.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Šią vasarą trys užtemimai. Pirmasis – dalinis Saulės – jau rytoj, liepos 13 d. Prasidės 04:48 val. mūsų laiku, maksimumą pasieks 06:01 val. Lietuvoje nematysime, apskritai pasaulyje jį mažai kas galės stebėti – užtemimas bus matomas tik Antarktidoje, pietinėje Australijos dalyje, palyginus nedideliame Ramiojo ir  Indijos vandenynų plote.

Tačiau ne tik didžiausias slaptingumas šį užtemimą skiria nuo kitų, šiais metais vykstančių. Žinome, kad užtemimai visuomet įvyksta netoli Šiaurinio arba Pietinio Mėnulio mazgų (Saulės per jaunatį, Mėnulio – per pilnatį), indiškojoje astrologijoje vadinamų Rachu ir Ketu. Kad suvoktume, kas tie „mazgai“, turime įsivaizduoti Žemę ir regimąjį metinį Saulės kelią – ekliptiką. Dar reiktų įsivaizduoti Mėnulio orbitą – elipsę, kurią jis tarsi brėžia, skriedamas aplink Žemę. Ekliptikos ir Mėnulio orbitos susikirtimo taškai astronomijoje dažniausiai vadinami tiesiog orbitos mazgais (arba Kilimo ir Leidimosi mazgais), o astrologijoje – Šiauriniu (nes Mėnulio orbita kerta šiaurinį ekliptikos tašką) ir Pietiniu Mėnulio mazgais.

Tie mazgai nestovi vietoje. Dėl Mėnulio orbitos precesijos, apytiksliai kas aštuoniolika mėnesių, jie patenka vis į kitus Zodiako ženklus, o visą Zodiako ratą apkeliauja per 18,6 metų. Kadangi Saulės ir Mėnulio užtemimai visuomet vyksta netoli mazgų (turi būti nutolę nuo jų ne daugiau nei aštuoniolika laipsnių), tai dažniausiai Zodiako ženklai, kuriuose tuo metu yra mazgai bei temsta Saulė arba Mėnulis, būna tie patys. Tačiau jau rytdienos dalinis Saulės užtemimas įvyks 21 – ajame Vėžio ženklo laipsnyje*, nors Šiaurinis Mėnulio mazgas šiuo metu yra Liūte (o Pietinis, savaime suprantama, Vandenyje).

Taigi:

1. Rytdienos užtemimas Lietuvoje ir didžiojoje pasaulio dalyje nebus matomas;
2. Dalinis Saulės užtemimas – bus nutolęs nuo Šiaurinio Mėnulio mazgo daugiau nei per 14 laipsnių. Tai reiškia, jog net tiems trims pingvinams ir dviem australam, kuriems nusišypsos laimė išvysti užtemimą, didelio įspūdžio jis nepadarys – Saulė pritems tik šiek tiek, visai nedaug. Tiesą sakant, tai bus labiau rimta jaunatis, nei užtemimas.
3. Įvyks kitame Zodiako ženkle, nei tas, kuriame šiuo metu yra Šiaurinis Mėnulio mazgas.

Kai užtemimas vyksta jau kitame Zodiako ženkle, nei tas, kuriame vis dar yra Mėnulio mazgai, tai yra lyg pirmieji paukščiai. Pavasaris dar neatėjo, bet paukščiai jau parskrido. Ypač svarbūs astrologijoje Mėnulio mazgai dar neperėjo į Vėžį ir Ožiaragį, bet Saulė jau pritemo Vėžio ženkle. Dar visi sprendžiame Liūto – Vandenio, kuriuose Mėnulio mazgai yra nuo 2017 m. balandžio 28 d., simbolių keliamus klausimus, tačiau pamažu jau aiškėja (netrukus ims aiškėti), kokių klausimų kils ateityje, nuo 2018 m. lapkričio, kai mazgai atsidurs Vėžio – Ožiaragio ženkluose, kai 2019 – ųjų sausį juose prasidės užtemimai.

Šis užtemimas (jaunatis) svarbus tuo, jog formuoja tikslų opozicijos aspektą su Plutonu Ožiaragyje (2019 m. sausį laukia užtemimo konjunkcija su Plutonu). Plutonas simbolizuoja gyvybės ir mirties (ypač) jėgą, šakninę čakrą – visų mūsų baimių šaltinį. Štai tokia ši jaunatis – padidėjęs emocinis nesaugumas, mirties arba kitokios reikšmingos baigties baimė. Vėžio ženklas žymi vaiką, vaikystę, vidinį „vaiką“, kuris, vienuose daugiau, kituose mažiau, gyvena iki pat mirties. Vaikui reikia saugumo. Jį reikia maitinti (maistu ir meile), globoti.  Ožiaragio ženkle esantis Plutonas tam vidiniam vaikui grasina ir gąsdina jį nuožmia realybe – nėra pasaulyje visiško saugumo, bet kurią akimirką galime prarasti šiltus namus, pinigus, gyvybę. Visa tai, prie ko esame prisirišę, kam jaučiame sentimentus. Ateinančio mėnesio įvykiai (politikų sprendimai, naujos taisyklės ir t.t.) bus lyg nesaugumo sėklos, kurios, dabar pasėtos, sudygs 2019 – 2021 m. Tačiau yra ir šviesi šio užtemimo pusė – Jupiterio Skorpione judėjimas iš retrogradinio ką tik vėl pasikeitė į progradinį (judantį ta pačia linkme). Daugiau vilties ir tikėjimo. Gal viltis mūsų patarlėse ir durnių motina, bet geriau jupiteriška viltis, tikėjimas stebuklu (kad viskas magiškai išsispręs), aukštesne saugančia jėga ir tuo, jog visada yra Kelias, nei juodas ir šaltas pesimizmas.

Šiomis dienomis Marsas labai priartėjęs prie Žemės. Visai netrukus po šios pritemusios jaunaties (nuo liepos 17 d.), retrogradinis Marsas Vandenio ženkle jungsis su Pietiniu Mėnulio mazgu. Liepos 27 – ąją įvyks Mėnulio užtemimas.

Skirtingai nei rytdienos Saulė, liepos 27 – osios vakare Mėnulis užtems jau labai rimtai. Tai bus visiškas, ilgiausiai XXI amžiuje trunkantis (net 103 minutes) ir beveik visame pasaulyje matomas (mažiausiai kliudys Šiaurės Ameriką) užtemimas. Lietuvoje jis prasidės 20:14 val. ir baigsis tik liepos 28 d. 02:28 val.

Užtemimas įvyks Vandenio ženkle (Mėnulis bus Vandenyje, Saulė Liūte), 5 – ame laipsnyje, tikslioje konjunkcijoje su Marsu. Jeigu Saulės užtemimai astrologijoje nuo seno, tradiciškai labiau siejami su įvykiais (pvz.: karalius mirė, karalius gimė), tai užtemęs Mėnulis yra įaudrinta kolektyvinė pasąmonė, nevaldomos žmonių emocijos, aistros, šėlstanti gamtos stichija, tai, kas nekontroliuojama. Užtemimas, kuris jungiasi su Pietiniu Mėnulio mazgu – ir vėl iš praeities kylančios problemos, konfliktai.

Tiesą sakant, šio užtemimo konfigūraciją mes visi jau pradėjome justi gegužę, kai Marsas sudarė kvadratūros aspektą su Uranu. Taip pat ir birželį, kai Marsas, vis dar kaip reikiant nenutolęs nuo kvadratūros su Uranu, susijungė su Pietiniu Mėnulio mazgu. Tačiau šio užtemimo metu ši konfigūracija bus kur kas tikslesnė nei anksčiau buvo, be to, pats Marsas jau yra retrogradinis. Retrogradinis bus ir Merkurijus. Žodžiu, tos temos (problemos, klausimai), kurios gegužę ir birželį ėmė lietis sraunia srove, liepos antroje pusėje ir rugpjūtį jau ūš, šniokš ir garmės lyg Niagaros kriokliai. Jei reikėtų vienu sakiniu, trumpai drūtai pasakyti, o apie ką tos temos, kokie tai klausimai, sakyčiau, jog tai yra būtinybė (savanoriška arba priverstinė) išsilaisvinti, išsivaduoti nuo slegiančios praeities, nuo praeities šešėlių.

Vandenis reiškia kraštutinumus, laisvę nuo to, kas įprasta ir visuotinai priimtina, revoliuciją, maištą. Marsas yra vyriško prado, JAN simbolis. Tai ta jėga, galia, kuri nori įsiskverbti į šį materialų pasaulį, trokšta versti kalnus, užgrobti, užvaldyti, kontroliuoti. Marsas Vandenyje siekia ir užvaldyti, ir būti laisvu, nesuvaržytu, turėti daug erdvės. Čia nėra vietos įsipareigojimui, ilgalaikių ir tvirtų santykių kūrimui. Kai toks Marsas jungiasi su Pietiniu mazgu, žmonių santykiai braška per visas siūles. Atsinaujina senos nuoskaudos, žaizdos, traumos, plūsta prisiminimai (pvz.: kaip buvome apleisti, palikti likimo valiai, išnaudoti). Daug kam gali kilti noras staiga kažką nutraukti, baigti. Tokiu metu lengva kvailai viską sugriauti ir sukelti nemažai skausmo kitiems.

Apskritai galima tikėtis staiga, netikėtai pasikeitusių aplinkybių, išaugusios įtampos. Kažkas, kas nenori keistis, bus priverstas keistis. Uranas ir Pietinis Mėnulio mazgas žymi nervų sistemą – iš tiesų , gali imti atrodyti, jog nervai ant ribos (Jums, aplinkiniams, pasauliui), jog napalmas tuoj užsiliepsnos.

Kaip ir visada užtemimų metu – didesnė gamtinių bei kitokių nelaimių (technikos gedimų, smurto proveržių) tikimybė.

Rugpjūčio 11 d. 11:02 val. prasidės ir 12:46 val. pasieks maksimumą dalinis Saulės užtemimas, kurio mes per plauką, bet nematysime (estai matys). Stebėti jį bus galima Šiaurės Europoje, Šiaurinėje Kanados dalyje, Grenlandijoje, Rusijoje, Mongolijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjoje.

Kaip ir liepos 13 – ąją, šis užtemimas taip pat nebus įspūdingas. Jaunatis bus nutolusi nuo Šiaurinio Mėnulio mazgo daugiau nei per trylika laipsnių. Tačiau užtemimas vyks tame pačiame Liūto ženkle, kuriame vis dar yra Šiaurinis mazgas. Tarp jaunaties ir Šiaurinio mazgo bus įsiterpęs retrogradinis Merkurijus.

Ten, kur Merkurijus, ten informacija. Kas slapta, tampa vieša. Žlunga svarbios derybos, susitarimai, nebesilaikoma įsipareigojimų. Kol Merkurijus retrogradinis, galima (ir reikia) tikėtis dažnesnių ryšio technikos bei transporto priemonių gedimų, įvairių kelių eismo, susisiekimo trikdžių, vėlavimo, sumaišties. Kai užtemimai jungiasi su Merkurijumi, labiau pažeidžiami būna jauni žmonės, paaugliai.

Nerami šios vasaros antra pusė. Dėl didesnės skandalų, valdžios krizės, provokacijos, įaudrintos visuomenės bei ekstremalių orų tikimybės, nerami ji ir pas mus, Lietuvoje.

Stenkitės neskubėti, atsakingai galvoti apie savo elgesio pasekmes. Jeigu planuojate kažką, kurkite trumpalaikius, ne ilgalaikius planus. Palikite vietos lankstumui, galėjimui vėliau pakeisti savo sprendimą. Ši vasara nuostabi tuo, kad staiga, netikėtai (impulsyviai, instinktyviai, iš pasąmonės) galite suvokti, kaip suktis iš padėties, rasti teisingą išeitį. Vienintelis, bet labai svarbus įspėjimas – kažką nelauktai supratę, nesiimkite to skubiai, impulsyviai įgyvendinti, iš pradžių kruopščiai ir ramiai apgalvokite.

*Priminimas astronomijos mylėtojams: tai yra tropinis Zodiakas (ekliptikos padalijimas į lygias dalis po 30 laipsnių), o ne žvaigždynų projekcija.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Jų, tų atvirkščiai judančių planetų, tiesiog bus labai daug. Paprastai vienu metu atbulai Žemės atžvilgiu keliauja viena, dvi, kartais trys planetos, bet jau birželio pabaigoj tokių bus penkios, o rugpjūtį net šešios.

Kai vienu ir tuo pačiu metu šešios planetos ima judėti atatupstos – kyla retrogradinė audra. XX amžiuje tokia audra siautė du kartus: 1938 – 1945 m. bei devintajame dešimtmetyje. Pirmąjį kartą pasaulis nugrimzdo į Antrąjį Pasaulinį karą, antrojo periodo metu Šaltojo karo įtampa pasiekė aukščiausią tašką, žlugo Sovietų Sąjunga, griuvo Berlyno siena.

2017 – 2023 m. audrotasis laikotarpis išsiskirs permainingumu, kai visišką retrogradinį štilį (nė viena planeta nejuda atatupsta) keis audra, kurios metu penkios, šešios planetos bus retrogradinės. Štai 2018 – ųjų sausį ir vasarį visos planetos judėjo ta pačia linkme, progradiškai, bet jau šią vasarą net šešios pasuks atbulai.

Kas yra „retrogradinis planetų judėjimas“?

Jei labai trumpai – retrogradinis judėjimas yra optinė apgaulė, iliuzija. Naktį dangų akylai stebintis žmogus mato, jog planeta pajudėjo atgal, iš vakarų į rytus – vieną naktį puse laipsnio, kitą jau visu laipsniu. Žvelgiant iš Žemės atrodo, jog planeta ėmė judėti atbulai. Iš tiesų, kad suprastume, kodėl susidaro toks įspūdis, kodėl iš rytų į vakarus keliavusi planeta staiga ima ir lyg sustoja, o tada pradeda slinkti iš vakarų į rytus, įsivaizduokime Saulę ir aplink ją savo orbitomis besisukančias planetas. Kaip gi jos sukasi? Vienos arčiau Saulės, kitos toliau. Pvz.: Žemė arčiau, Marsas toliau. Marsui reikia daugiau laiko nei Žemei, beveik dvejų metų, kad apsisuktų aplink Saulę. Kartais (maždaug kas dvejus metus) Žemė ir Marsas, judėdami savo orbitomis, priartėja vienas prie kito, akimirką Žemė atsiduria tiksliai tarp Marso ir Saulės: jei turėtum kosminę liniuotę, galėtum nubrėžti tiesią liniją, jungiančią tris taškus – Saulę, Žemę ir Marsą. Tačiau toji „tiesi linija“ ilgai nestovi vietoje – Žemė išsiveržia į priekį, palikdama Marsą tarsi „vilktis iš paskos“. Štai tokiu metu mums čia Žemės planetoje ir ima atrodyti, kad Marsas ėmė keliauti atvirkščiai, jo judėjimas tapo retrogradinis.

https://www.youtube.com/watch?v=72FrZz_zJFU

Kas iš to arba ką mums reiškia retrogradinis planetų judėjimas?

Nepaisant to, jog reiškinio mechanizmas yra visai kitoks nei mato akys, jis mums reikšmingas, turi prasmę. Astrologiniame pasaulėvaizdyje nėra vietos atsitiktinumui. Regimoji dangaus geometrija ir žmonių sąmonė susijusios. Retrogradinio planetų judėjimo metu nuolat stebima jam būdinga dinamika kolektyvinėje žmonių sąmonėje ir savo giliausia esme labai panašūs įvykiai Žemėje.

Kai planeta ima keliauti atbulai Žemės atžvilgiu, mes lyg ir priversti žvelgti atgalios, dar kartą atsidurti toje pačioje metaforiškoje aplinkoje, iš kurios jau, regis, buvome išėję, išsprendę viską, kas su ja susiję. Kartais tas vyksta sąmoningai, bet dažniau ne. Retrogradinė planeta vėl iškelia jos simboliui, ženklui, kuriame yra atsidūrusi, būdingus klausimus. Labai dažnai tie klausimai tiesiog reiškia, jog kažkas sutriko, kažkas nutiko ne taip tose srityse, apie kurias kalbama. Retrogradinis periodas yra labai geras laikas  ne tik aiškiai pamatyti, kas yra ne taip, bet ir ištaisyti padėtį, patobulinti, suremontuoti (perkeltine ir tiesiogine prasme) kažką. Dar kartą grįžti prie to, kas dėl ankstesnių klaidų nepavyko ir pabandyti iš naujo. Tiesa, toks palankumas labiau būdingas atskiriems žmonėms, tokiems, kaip jūs, kurie skaitote, jūsų individualiam gyvenimui. Kai kalbame apie įvykius pasaulyje, kurie paliečia daug žmonių, kitaip tariant, apie kolektyvinį poveikį – dažniausiai susiduriame su tuo, jog bandymai spręsti ir vėl į paviršių išplaukusias senas problemas nebūtinai būna racionalūs, taikos ir gėrio kupini.

Vidinės planetos

Astrologijoje, skirtingai nei astronomijoje, vidinėmis planetomis laikomi ne tik Merkurijus bei Venera, bet ir Marsas. Kai kuri nors iš šių pasuka atbulai – jaučiame visi.

Merkurijus

Retrogradinis: 2018 m. liepos 26 d. – rugpjūčio 19 d.; lapkričio 17 d. – gruodžio 6 d.

Sparnuota kepure pasidabinęs pasiuntinys dievas Merkurijus astrologijoje simbolizuoja viską, kas susiję su komunikacija bei transportu. Retrogradiniai periodai paženklinti įvairiais sklandaus informacijos tekėjimo trikdžiais. Ten, kur mintys, žinutės, pokalbiai, derybos, susitarimai, dokumentai, telefonai, kompiuteriai ir kitokia ryšio technika bei įranga – kyla įvairių nesusipratimų, sumaišties, apgaulės, užstrigimo, sulėtėjimo, gedimų. Rizikinga tokiu metu tvirtai tartis, susitarti dėl ko nors – labai gali būti, kad nematysite pilno vaizdo, neįvertinsite visų aplinkybių. O gal vėliau sužinosite kažką tokio naujo, kad teks keisti, iš naujo koreguoti susitarimą arba iš viso jį nutraukti. Dėl tų pačių priežasčių patartina vengti pradėti įgyvendinti naują idėją, projektą, kurti verslą, pirkti ar parduoti ką nors brangaus, nebent būtumėte tikri, kad vėliau galėsite grąžinti savo pirkinį ar susigrąžinti parduotą.

Retrogradinis Merkurijus taip pat turi įtakos keliavimui, transporto priemonėms, kelių eismui bei susisiekimui apskritai. Nieko neturėtų stebinti nepalankiai besiklostančios aplinkybės, vėlavimas, gedimai, sumaištis. Protinga tokiu metu skirti daugiau laiko net ir trumpai kelionei. Jei tikitės, jog spėsit, tai nespėsit. Kas nors nutiks ir pavėluosit. Arba tiesiog pavėluosit.

Tačiau, kai Merkurijus juda atatupstas, labai gerai sekasi darbai, kuriuos reikia užbaigti. Arba grįžti prie seno, kadaise pradėto ir nebaigto, darbo, prie senų dokumentų, raštų, intelektualinės veiklos. Geras laikas rimtai gilintis į kažką, pvz.: mokslininkams, politikams – dar kartą naujomis akimis pažvelgti ir išnagrinėti kadaise entuziastingai patvirtintą arba atmestą idėją.

Dažnai tokiu metu susitinka seniai vienas kito nematę. Atnaujinami kadaise nutrūkę ryšiai.

Venera

Retrogradinė: 2018 m. spalio 5 d. – lapkričio 15 d.

Venera šiais metais atbulai Žemės atžvilgiu keliaus tik rudenį, todėl dabar tik labai trumpai apie tai.

Venera turi įtakos santykiams ir vertybėms (ko norime gyvenime, ką vertiname labiausiai). Kai ji keliauja atbulai, pirmas įspūdis gali būti apgaulingas: nauji meilės ryšiai, verslo susitarimai, brangūs, vertingi daiktai vėliau gali pasirodyti ne tokie jau ir vertingi. Nei meilė ta tikroji, nei verslas pelningas, nei daiktas vertas tiek, kiek mokėta. Kol Venera retrogradinė – nesituokit. Nepradėkit naujo verslo, nepirkit nieko labai brangaus.

Bet, kol Venera juda atvirkščiai, gali atsinaujinti nutrūkę meilės ryšiai. Kartais sugrįžta mylimieji ir tada jau iki grabo lentos. Tokiu metu didelė tikimybė sutikti seniai nematytą draugą ar (verslo) partnerį. Gal tik tam, jog pasisveikintumėte, o gal ir daug žadančiai ateičiai.

Toks laikas labai tinka pagalvoti, iš naujo apmąstyti savo vertybes – kas iš tiesų jums svarbu? Ko norite jūs, o ne aplinka iš jūsų?

Marsas

Retrogradinis: 2018 m. birželio 26 d. – rugpjūčio 27 d.

Retrogradinis Marsas beveik visada kelia šurmulį, o kartais siautėja ir visai nejuokingai. Nenuostabu, juk  simbolizuoja skaldančią jėgą (pagal „skaldyk ir valdyk“), karą, smurtą, karštį, aistrą. Marsas yra ginklas, jis gali būti ypač pavojingas, bet taip pat reiškia drąsą ir bet kokiam veiksmui būtiną valią, motyvaciją.

Aplinkybės tokiu metu verčia taisyti tą, kas padaryta, koreguoti praeities veiksmus – atšaukti, keisti kryptį. Genda, blogai veikia mechanika, mechaniniai daiktai, objektai. Marsas simbolizuoja vyriškumą, maskulinizmą. Jeigu retrogradinės Veneros metu daug kas sukasi aplink tradiciškai „moteriškas“ temas (meilė, grožis, santykiai), tai retrogradinis Marsas neretai tampa atsinaujinusių senų konfliktų laikotarpiu. Netikėtai sutinkate senus pažįstamus – vyrus.

Įtampa ir frustracija laukia tų, kurie bandys veržtis į priekį, versti kalnus, griebtis iniciatyvos. Ypač dėmesingi turėtų būti linkę karštakošiškai užsiliepsnoti, nesivaldyti, yra rėksmingi isterikai, cholerikai ir t.t. Žmonės bus gerokai mažiau pakantūs.

Kol Marsas juda atvirkščiai – neskubėkite. Ten, kur galite, pasakykite „man reikia daugiau laiko“ ir atsitraukite. Stiprinkite praeityje žengtus žingsnius, išmintingai ir ramiai spręskite konfliktus. Tačiau toje gyvenimo sferoje, srityje, kurioje, pagal Jūsų gimimo brėžinį, dabar keliauja retrogradinis Marsas, stenkitės iš visų jėgų, dirbkite kaip juodas jautis.

Jupiteris, Saturnas bei transsaturninės planetos

Planetų, kurios yra už Marso, retrogradinis poveikis daug subtilesnis, mažiau efektingas. Kuo toliau yra planeta, tuo ilgiau ji juda atatupsta. Jupiterio, Saturno bei transsaturninių planetų retrogradinių periodų metu lengviau suvokti, ką toji planeta iš tiesų simbolizuoja, įsisavinti jos archetipinę žinią. Tai toks labiau intravertiškas vyksmas, dažnai be jokio išorinio pasireiškimo. Daugiau galima pasakyti, nagrinėjant individualiai, kokiame Jūsų gimimo brėžinio taške, srityje tolimoji planeta juda atvirkščiai.

Jupiteris

Retrogradinis: 2018 m. kovo 8 d. – liepos 10 d.

Susiklosčiusios aplinkybės, įvykiai ar santykiai su žmonėmis gali versti dar kartą apgalvoti, kuo jūs iš tiesų tikite. Galbūt tikėjote kažkuo ilgai, bet štai dabar atsivėrė akys. Tie tikėjimo klausimai gali būti religiniai, dvasiniai, bet taip pat ir pasaulietiniai.

Geras laikas grįžti studijuoti, baigti, ką pradėjote.

 Saturnas

Retrogradinis: 2018 m. balandžio 17 d. – rugsėjo 6 d.

Kol Saturnas keliauja atvirkščiai, gyvenimas tarsi sulėtėja. Veržlumas ir skuba neduoda teigiamų rezultatų. Tačiau lėtu ištvermingumu, kasdieniniu darbštumu, tvarkingumu ir taisyklių paisymu galima daug pasiekti.

Retrogradinis Saturnas kelia įsipareigojimų, atsakomybės, atskaitingumo, pasekmių (yra priežastis, yra ir pasekmė) klausimus. Visa tai reikia iš naujo apgalvoti, įvertinti. Gal pasitraukti, o gal dar uoliau ir apdairiau viso to laikytis. Atsiranda – maloni arba nelabai – galimybė aiškiai pamatyti, ar pakankamai atsakingai ir brandžiai elgėtės praeityje. Tokiu metu galite pasitikrinti, ar pakankamai tvirtai stovite ant žemės. Jei ne  – aiškiai išvysti, ką konkrečiai reikia taisyti.

Uranas

Retrogradinis: 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 2019 m. sausio 6 d.

Kai Uranas ima keliauti atgalios, jam būdingos maištingos, revoliucinės, išlaisvėjimo ir netikėtų pokyčių nuotaikos krypsta vidun, pradeda siausti prote. Lyg žaibas trenktų ir pabudintų sąmonę. Kartais tokia padėtis iš tiesų pažadina genijų (jei žmoguje yra genialumo užuomazgų), tačiau vis dėl to dažniau tai yra aiškaus suvokimo, ką šis Urano tranzitas reiškia Jums asmeniškai, laikas (be gimimo brėžinio ne kaži ką čia daugiau gali pasakyt).

Neptūnas

Retrogranis: 2018 m. birželio 18 d. – lapkričio 24 d.

Neptūnas simbolizuoja visas ribas išsklaidantį beformiškumą ir transcendenciją. Kai jis ima judėti atbulai, stiprėja intuicija, įžvalga. Išaiškėja melas, ilgai slėpta tiesa, painiava, byra iliuzijos. Arba kokiu nors kitu būdu pasirodo, kodėl situaciją vertinote klaidingai, ko trūko iki aiškaus jos matymo.

Geras laikas menininkams – atgimsta beviltiškai užmesta kūryba, veržiasi naujo, šviežio įkvėpimo gūsis į jų iškankintas galvas.

Plutonas

Retrogradinis: 2018 m. balandžio 22 d. – rugsėjo 30 d.

Plutonas žymi galingas, pirmaprades jėgas, giliausius impulsus, transformaciją, regeneraciją, obsesiją bei neišvengiamus pokyčius.

Kai Plutonas retrogradinis, geras laikas gilintis į save, bandyti susivokti savo sieloje. Kovoti su baimėmis, išsilaisvinti nuo slėgusių elgesio šablonų, valytis nuo pasąmoninio šlamšto, vėl atgauti prarastą prigimtinę jėgą.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Gegužės 15 d. Uranas, septynerius metus keliavęs Avino ženklu, pereis į Jautį. „Na ir kas?“ – pasakytų daugelis. Koks gali būti ryšys tarp Urano planetos, kuri skrieja nuo Saulės 19 kartų  toliau nei Žemė ir gauna 360 kartų mažiau šilumos bei šviesos, ir žmonių Žemės planetoje, koks gi gali būti ryšys tarp kažkur kosmoso platybėse judančio dujinio milžino ir mūsų visų?

Niekas nepasakys, kada tiksliai atsiradusios (kai kuriais duomenimis, jau galėjusios egzistuoti ~ 2000 m. pr. m. e., labai tikėtina, kad ir dar anksčiau), bet jau nuo IV a. pr. m. e. kaupiančios rimtą rašytinį palikimą, astrologijos pamatinė nuostata yra ta, kad dangaus šviesuliai, jų judėjimas turi fundamentinį, kosminį ryšį su specifinėmis archetipinėmis jėgomis arba principais, darančiais įtaką žmogaus būčiai, kad tie judėjimo modeliai, kuriuos formuoja planetos, giliausiais prasmės saitais susaistyti su  žmogiškosios egzistencijos Žemėje modeliais.

Kol kas vis dar gyvename pasaulyje, kuriame viešpataujantis, visuotinai priimtas „šiuolaikinis“ mokslas yra atmetęs mintį, jog kosmosas savo esme gali būti prasmingas, jog visa tai, kas mus supa, gali turėti tikslą. Mokslo požiūriu dvasinis matmuo neegzistuoja. Intelektualinio autoriteto ir galios pozicijoje esantys aiškiai apibrėžė, kokioje visatoje mes gyvuojame, savo požiūrį priskirdami „racionalumui“, o tą, kuris išeina iš to „racionalumo“ ribų – „iliuzijai“. Bet ar ilgai dar gyvuos šis mąstymo kanonas? Mūsų realybė, tokia, kokią ją žinome, sparčiai miršta ir vis mažiau pasitikima kadaise neabejotinais intelektualiniais bei dvasiniais įsitikinimais. Tiesą sakant, labai dažnai nebepasitikima niekuo. Skepticizmas bet kokios pasaulėžiūros atžvilgiu, netikrumas, prieštaravimas pačiai idėjai, jog gali egzistuoti viena, objektyvi, įtikinama, išsami pasaulio vizija – ko gero, skiriamasis šio pereinamojo laikmečio bruožas.

Tačiau žvelgiant istoriškai, archetipų, archetipinių jėgų sąvoka, nors ir ingnoruota Apšvietos laikų mokslo, jau nuo Antikos laikų aktyviai veikė Vakarų civilizacijos mintį. Archetipą galima apibrėžti kaip visuotinį principą, jėgą, kuri veikia – skatina, budina, įsiskverbia, formuoja – žmogaus psichiką ir elgseną. Turint omeny, jog nepaisant visos mokslo pažangos, apie smegenis, sąmonę, pasąmonę šiandien žinoma vis dar per mažai (švelniai tariant), teoriškai mokslas negali archetipo koncepto nei patvirtinti, nei paneigti, nors įrodymų pastarojo naudai daugėja. Apskritai, ko gero, dar Maksas Plankas sakė, kad moksle paradigma nesikeičia vien dėl to, jog atsiradę ir vis gausėjantys nauji faktai paneigia senąjį mąstymą. Pokytis nėra nei racionalus, nei empirinis. Laikomasi įsikibus atgyvenusios paradigmos, senųjų pažiūrų todėl, kad į jas labai daug investuota – ir psichologiškai, ir ekonomiškai. Ką ten mokslas… Daug kalbame apie tai, jog štai, prabėgo trisdešimt Nepriklausomybės metų, o sovietinio mąstymo vis dar apstu. Keistis sunku ne tik dėl akivaizdžių psichologinių, ekonominių barjerų, bet ir dėl galingo pasąmoninio priešinimosi.

Norint suvokti nepaprastai svarbų Vakarų civilizacijos minties raidai, bet sunkiai į griežtus rėmus telpantį, archetipą galima išskirti tris jo lygmenis, svarbiausias pakraipas:

1.  Ankstyviausia ir tam tikru atžvilgiu giliausia archetipinės perspektyvos forma – senieji mitai, pirmapradė deivių ir dievų patirtis. Homero epuose realybę persmelkia, ją formuoja galingos, šventos, antgamtinės jėgos, principai, kuriuos įasmenina, simbolizuoja mitinės dievybės.
2. Graikų mąstymui vystantis „iš mitinio į racionalų“, kaip dažnai pernelyg supaprastintai, primityviai bandoma aiškinti, šie dieviškieji, pasaulio tvarką palaikantys, absoliutai palaipsniui buvo dekonstruoti, bet vėliau – sudėtinga filosofine forma iš naujo atgimė Platono dialoguose. Platoniškieji archetipai – Idėjos arba Formos – yra absoliučios esmės (originalūs modeliai, idealūs pavyzdžiai, prototipai), egzistuojančios už empirinio pasaulio ribų, tačiau duodančios pasauliui formą ir prasmę. Kaip pavyzdį galima įsivaizduoti medžio archetipą, kuris yra už juslinio, regimo pasaulio ribų. Visi realybėje egzistuojantys (egzistavę ir egzistuosiantys) pasaulio medžiai tėra daugiau ar mažiau vykę medžio archetipo atspindžiai. Siekis tiesiogiai pažinti platoniškąsias Idėjas arba Formas buvo ir yra filosofo dvasinis tikslas bei intelektualinė mokslininko aistra.
3. Archetipo konceptas vėl naujai atgimė XX amžiuje, kai analitinės psichologijos kūrėjas K. G. Jungas, plėsdamas Z. Froido psichoanalitinį požiūrį, apibūdino archetipus, kaip kolektyvinės pasąmonės vaizdinius, universalius, bendrai suprantamus simbolius, nepriklausomus nuo individualaus pažinimo, kopijuojamus visos visuomenės, sudarančius žmonijos psichosocialinės sanklodos pagrindą. Analizuodamas milžinišką kultūrinių ir psichologinių reiškinių spektrą, K. G. Jungas suvokė, kad nors žmogiškąją patirtį akivaizdžiai lemia daugybė kultūrinių, biografinių, istorinių aplinkybių, visa tai, atidžiau  panagrinėjus, savo giliausia esme yra universalūs pavyzdžiai arba patirties modeliai, pirmapradės formos, nuolat dėliojančios žmogiškosios patirties elementus į tipiškas konfigūracijas ir suteikiančios kolektyvinei žmonijos psichologijai dinamišką tęstinumą. Tos pirmapradės, simbolinės formos veikdamos – konkrečiame gyvenime, kultūrinėje epochoje, kiekvienoje patirtyje, pažinime, pasaulėžiūroje – kaskart įgyja vis kitą akimirkos spalvą, tik tam atvejui būdingą „rūbą“.  Pasak K. G. Jungo mokinio Džeimso Hilmano (James Hillman), archetipai yra kosminės perspektyvos, kuriose veikia siela. Siela negali nebūti susijusi su archetipais. Visa psichinė, dvasinė realybė yra valdoma vienos ar kitos archetipinės fantazijos. Nei jūs, nei aš negalime joje nebūti.

Tai štai. Uranas gegužės 15 d. pereis į Jaučio ženklą.

URANO ARCHETIPAS

Uranas – pokyčių, laisvės, maišto ir revoliucijos principas. Šis simbolis siejamas su visokeriopais netikėtumais, su staigmenomis, su prabudimu, pažadinimu, su proveržiu – intelektualiniu, psichologiniu, dvasiniu. Jis siejamas su nusistovėjusių ir įsigalėjusių struktūrų žlugimu, jam „pavaldūs“ staigaus susijaudinimo, įsiaudrinimo jausmai. Jei reiktų labai trumpai apibūdinti Urano simbolį, ko gero, tiktų posakis „lyg elektra nukratė“. Uranas valdo individualizmą, originalumą, išradimus ir technologijas, genialų kūrybiškumą ir neeilinę protinę įžvalgą.

Garsus šveicarų mokslininkas Richard Tarnas teigia, kad Urano planetą, atrastą 1781 – aisiais, radikalių kultūrinių pokyčių ir revoliucijos metu, archetipiškai galima suvokti, išnagrinėjus Prometėjo mitą.

Prometėjas (gr. promētheus – pramatantis ateitį, iš anksto apgalvojantis, apdairus, rūpestingas)

priklausė titanų giminei, viešpatavusiai anksčiau už Olimpo dievus: jo tėvas buvo

titanas Japetas. Prometėjas, nors pats buvo titanas, rėmė Dzeusą, kovojusį su jo gimine.

Tačiau kai Dzeusas, pamatęs pirmųjų žmonių trūkumus, nutarė juos išnaikinti ir sukurti

tobulesnę giminę, Prometėjas pasipriešino jo valiai. Prometėjas manė, kad ir esamus

žmones galima patobulinti. Ir nutarė tai padaryti: danguje pavogęs ugnies atnešė jos į

Žemę. Ligi tol žmonės gyveno urvuose, nemokėjo statyti plytinių namų, dailidės darbų,

nesugebėjo skirti metų laikų. Prometėjas išaiškino žmonėms, kodėl žvaigždynai bei

šviesuliai pateka ir nusileidžia, išmokė skaičiavimo ir rašto. Be Prometėjo, žmonės nebūtų

gebėję prisijaukinti gyvulių, pasistatyti laivų, pasigaminti vaistų, išsikasti metalų, suprasti

sapnų ir kitų pranašingų ženklų. Kitaip tariant, titanas Prometėjas atnešė žmonėms

dieviškojo žinojimo kibirkštėlę ir padarė juos kultūringus.

danguje pavogęs ugnies atnešė jos į Žemę

URANAS JAUČIO ŽENKLE 2018 – 2026 m.

Visą Zodiako ratą Uranas apkeliauja per 84 – ius  metus, kiekviename ženkle išbūna apie septynerius.  Zodiako ženklas, kuriuo keliauja Uranas, žymi tas sritis, kuriose vyksta didžiausi pokyčiai, revoliucija, kažkas netikėtai subyra, kažkas kuriasi naujo. Jautis astrologijoje yra išlikimo instinkto simbolis. Kokie resursai būtini, kad išgyventume? Kaip „būtini resursai“ siejasi su vertybių sistema, su tikėjimu, jog gyvenimas turi prasmę? Tik iš pirmo žvilgsnio maistas ir tikėjimas neturi nieko bendra. Štai Viktoras Franklis, psichoterapeutas, žydas, kalėjęs nacių koncentracijos stovykloje, aprašė atvejus, kuomet pats buvo liudininkas, kai žmonių vertybės, prasmės pojūtis buvo susijęs su išlikimo, išgyvenimo tikimybe neįmanomomis sąlygomis.

Kalbant konkrečiau, Jautis simbolizuoja finansus, bankų sistemą. Iki 2026 m. šioje sferoje – radikalių pokyčių metas. Realu tikėtis naujos epochos, naujo posūkio ekonomikoje, monetarinėje politikoje, nuožmios skaitmeninių valiutų kovos už teisę egzistuoti.

Jautis taip pat yra Žemės ir žemės ženklas (tikėtini teritoriniai, ekologiniai bei žemės ūkio pasikeitimai, krizės, didelė rimtų žemės drebėjimų, sausrų, šalčio bangų tikimybė). Jaučio ženkle ypač gerai jaučiasi Venera – laukia meno, mados revoliucija! Tačiau, ko gero, įdomiausias yra gresiantis kolektyvinis vertybių perkainojimas. Kas visuomenėje šiandien aukštinama ir garbinama, po gerų aštuonerių metų gali visiškai netekti svarbos.

Uranas Jaučio ženklu keliavo:

1934 – 1942

Iš pradžių niekas blogo nenujautė. Pačioje 1933 – iųjų pabaigoje Vokietijos kancleriu tapęs Adolfas Hitleris per tris metus pašalino nedarbą ir prikėlė ekonomiką. Sovietų Sąjungoje įsisiautėjo „vartojimo karštinė“, parduotuvėse netrūko maisto. „Gyvenimas pagerėjo, draugai; gyventi tapo linksmiau“ – garsi J. Stalino anų laikų frazė. Franklinas Ruzveltas (kaip ir A. Hitleris) JAV pradėjo naujas, drąsias iniciatyvas („Naujasis kursas“), kad būtų pažabota ekonominė krizė. Šio Urano Jautyje laikmečio metu ekonomines reformas lydėjo  teritorinių pokyčių siekis – visi žino, kuo tai baigėsi.

Gyvenimas pavyko!

1850 – 1859

Ekspansijos era

1850 – aisiais masinė industrializacija, sukūrusi masinę gamybą, masinę produkcijos paklausą ir masinę rinką, įžiebė milžinišką pasaulio ekonomikos plėtrą. Šis laikotarpis išsiskyrė kapitalų koncentracijos stiprėjimu bei transporto revoliucija (lūžis tarptautinėje prekyboje). Tačiau JAV 1857 – aisiais įvyko didelė ekonominė krizė, panika, kurios metu bankrutavo daugybė bankų ir įmonių, smarkiai išaugo nedarbas. 1853 – aisiais kilo garsusis Krymo karas, kurio metu, kai kurių istorikų skaičiavimu, aukų buvo daugiau nei JAV pilietinio karo metu.

1767 – 1775

1772 – aisiais bankų žlugimas, finansų krizė ir panika Londone, išplitusi iki Amsterdamo ir britų kolonijų. Mūsų žemėse tai buvo labai neramus laikas, 1772 – aisiais pasibaigęs precedento neturinčiu įvykiu – Lenkijos ir Lietuvos padalijimu.

Iki 2022 -ųjų Uranas Jaučio ženkle keliaus per Lietuvos Respublikos gimimo brėžinio sferą, kuri simbolizuoja visuomenės sveikatos apsaugą, kariuomenę, valstybės tarnybą, biurokratinį aparatą, samdomus darbuotojus bei profesines sąjungas. Išvardintose srityse galima tikėtis rimtų pasikeitimų. 2022 m. Uranas kirs tašką, kuris žymi santykius su užsienio valstybėmis, partnerystę. Laukia svarbūs pokyčiai.

Gegužės 15 d. į Jaučio ženklą perėjęs Uranas dar grįš į Aviną 2018 m. lapkričio 6 d. Galutinai Jaučio ženkle atsidurs 2019 m. kovo 6 d. Šis laikas – iki 2019 m. pavasario – tarpinis: jau dygsta nauji daigai, bet ir senieji dar nenuvyto.

Kol Uranas taip „vaikščios“ – tai pereidamas į pirmąjį Jaučio laipsnį, tai vėl grįždamas į Avino 29 – ąjį –  Lietuvoje galime tikėtis netikėto, laukti nelaukto. Nusikalstamumo proveržis, transporto nelaimės, bendras žmonių nepasitenkinimas, neramus bruzdėjimas arba nedraugiškų kaimyninių šalių provokacijos – štai tokie, iš pirmo žvilgsnio nesusiję, scenarijai kyla mintyse, matant tranzitinio Urano ir natalinio Marso kvadratūrą. Pavojingesni laikotarpiai bus:

2018 m. gegužės antrą  – birželio pirmą pusę

2018 m. spalį – lapkričio pradžioje

2019 m. kovą

Žiedas buvo, žiedo nebėra

Gegužės 12 d. Marsas pradės savo šešėlinį periodą, prieš pasukdamas judėti atbulai. Šiais metais Marsas bus smarkiai priartėjęs prie Žemės (opozicija su Saule). Negana to, vasarą trys užtemimai – liepos 13 d., liepos 27 d. ir rugpjūčio 11 d. Žodžiu, žiežirbos, kibirkštys, parako tvaikas ir po kojomis drebanti žemė! Bet apie tai vėliau.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Jau rytoj, sausio 31 d., įvyks pirmasis šiais metais užtemimas – visiškas Mėnulio (maksimumas 15 : 29 val.). Vėlų vasario 15 d. vakarą bus dalinis Saulės užtemimas (maksimumas 22:51 val.). Iš viso 2018 – aisiais laukia penki užtemimai – trys Saulės (visi daliniai) ir du Mėnulio (abu visiški).

Netrukus Mėnulis užtems Liūto ženkle, vienuoliktame laipsnyje. Mėnulio užtemimai, kaip žinia, visuomet vyksta per pilnatį. Kadangi tai bus jau antroji pilnatis šį mėnesį – o taip nutinka tik kas dvejus su puse metų – ji vadinama „mėlynąja“. Užtemimas visiškas, vadinasi, ji bus ir „kruvinoji“ – Žemei atsidūrus tarp Saulės ir Mėnulio, Saulės šviesa kirs Žemės atmosferą, dėl ko jos spinduliai lūš ir išsibarstys. Spalvos nuo žalios iki violetinės išsibarsto stipriau nei raudona, todėl Mėnulis užtemimo metu atrodys raudonas. Tačiau, deja, supermėnulio, apie kurį melagingai skelbia visi delfiai, nebus. Paskutinį kartą supermėnulis sutapo su užtemimu 2015 m. rugsėjo 27 d. Kitas toks sutapimas bus tik po maždaug 17 metų. Šio užtemimo metu, mėnulis bus beveik super, t.y. jis tikrai atrodys daug ryškesnis ir didesnis. Tiesą sakant, jau vien tai, kad šis užtemimas bus ir „mėlynas“, ir „kruvinas“ – gan retas įvykis.

Mėnulio užtemimo kelias

Maža to, šis Mėnulio užtemimas bus matomas labai didelėje pasaulio dalyje – visoje Šiaurės Amerikoje (taip pat ir Pietų Amerikos šiaurės vakaruose), Australijoje, Azijoje, Afrikos rytuose ir Europoje. Matysime ir mes (jei debesys neužstos), tiesa, ne visą užtemimą, o tik jo pabaigą, dalinį užtemimą. Įdomu, jog šio užtemimo matomumo riba Europoje labai primena Europos padalijimą po Antro pasaulinio karo: buvusi Rytų Vokietija, nors ir trumpai, bet stebėti galės, o jau Vakarų Vokietija – ne. Vis dėlto, geriausiai užtemimą matys Tolimuosiuose Rytuose (pvz.: Šiaurės Korėjoje, Japonijoje), Rusijoje į rytus nuo Uralo, Aliaskoje, Pietryčių Azijoje, Australijoje.

Dalinį Saulės užtemimą, kuris įvyks (kaip visada, per jaunatį) vasario 15 d. Vandenio ženkle, dvidešimt septintame laipsnyje, bus galima stebėti Pietų Amerikoje (Patagonijoje) ir Antarktidoje.

Saulės užtemimo kelias

Astrologijoje, jei užtemimas matomas, tai visada yra rimtas ženklas. Verta kreipti dėmesį ir į nematomą, jei jis sutampa su žmogaus ar valstybės gimimo brėžinyje esančia planeta, ar kitu svarbiu tašku.

Mėnulio užtemimo Liūto ženkle metu, Saulė, kuri, savaime suprantama, bus Vandenyje, jungsis su taip pat Vandenio ženkle esančia Venera (orbas 5˚). Vandenio ženklas simbolizuoja drąsų žengimą į nežinią (tą, kas dar neištirta, nežinoma), kolektyvinę, visuotinę sąmonę, pasaulinį informacijos, kompiuterių tinklą (internetas). Tai politikos (Jungtinių Tautų Organizacija ir pan.) bei mokslo (matematika, astronomija, astrofizika) ženklas. Neprisirišimo, to, kas ne asmeniška (beasmenis kosminis protas), idėjų pasaulio simbolis. Vandenis yra geniali įžvalga, gebėjimas matyti (nujausti) ateitį, protu bei intuicija užčiuopti kitą, aukštesnę realybę.

Tikras Vandenis (arba žmogus, kurio gimimo brėžinyje yra Saulės, Merkurijaus konjunkcija su Uranu, jei išsiskiria 11 horoskopo būstas ir t.t.) visada tam tikra prasme autsaideris – jam gyvenimą labiau patinka stebėti iš šono, nei pačiam dalyvauti. Kai neprisiriši prie laimėjimų, pralaimėjimų, kai nerūpi šlovė, valdžia ar saugumo jausmas, visa ta emocionali tuštybės mugė, atsiranda gebėjimas matyti objektyviai, suvokti, kas iš tiesų dedasi. Palyginimui: jei vaikščiosi siauromis senamiesčio gatvelėmis, matysi namus, grindinį, praeivius ir pats tuo metu būsi senamiesčio dalis. Tačiau, jei pakilsi virš senamiesčio oro balionu, matysi jį visą, regėsi panoramą, bendrą vaizdą, visus namus, gatves ir žmones – nors ir iš tolo, nebūdamas apačioje, kartu su visais.

Stebėjimas lyg mokslinio eksperimento metu, per teleskopą, mikroskopą arba neįtikėtina įžvalga, lyg trečiajai akiai atsivėrus, aiškiaregystės dovaną gavus – štai, kas yra Vandenio simbolis.

Kai matai objektyviai, į ateitį, kai turi idėjų, tai supranti, ką daryti, kad būtų geriau. Todėl Vandenis yra ir reformų bei progreso ženklas. Įdomu, jog 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos gimimo brėžinyje Saulė, Uranas, Venera, Merkurijus buvo Vandenyje. Iki šiol stebimės, kaip mūsų tautai tuomet per dvidešimt metų pavyko tiek daug nuveikti, padaryti šitokį progresą. Žavimės modernia (sic!)  prieškario Kauno architektūra.*

Neprisirišęs, objektyvus ir ateitį matantis žmogus yra laisvas, laisvos dvasios. Tauta, valstybė apimta vandeniškų (reformų, progreso būtinybės) nuotaikų – nori laisvės. Maištauti prieš suvaržymus, taisykles, įstatymus, institucijas, patriarchus.  Labai dažnai tas noras virsta revoliucija, perversmu, neramumais.

Nors tikrai ne perversmas, ne revoliucija, bet šiais metais Lietuvoje bus pora pavojingesnių periodų, kurių metu galima tikėtis neprognozuojamo, didesnės įtampos. Pirmas toks laikotarpis bus gegužę, antroje gegužės pusėje. Neramus ir ruduo – rugsėjis, spalis.

Vandeniui priešingas Liūto ženklas yra savanaudiškumo, egoizmo simbolis. Liūtas yra „aš“, „aš esu“, „aš esu kūrėjas“ (dėmesio centras, rajono ir galaktikos valdovas, lyderis, karalius Saulė ir t.t.). Bet Liūtas taip pat yra širdis, meilė.

Ašis Vandenis – Liūtas, kurioje netrukus bus užtemimai, tai kūrybiškumo ašis. Jeigu ji subalansuota, tai liūtiškas egoizmas, lyderystė, širdies liepsna, meilė yra vardan bendruomenės gerovės, dėl geresnės ateities, dėl kitų.

Mėnulio užtemimo metu, labai netoli Saulės būsianti Venera, o per Saulės užtemimą visai šalia  jos keliaujantis Merkurijus sufleruoja, jog per ateinantį pusmetį finansiniuose klausimuose bei  informacijos sklaidos, politinių sutarčių (naujų ir reikšmingų sudarymas ar senų, bet svarbių netikėtas nutraukimas), derybų sferoje bus fatalizmo. 2014 – aisiais panaši užtemimų padėtis reiškė naftos kainos nuosmukį ir visas iš to išplaukiančias pasekmes. 2018 – ųjų gegužę Uranas pereis į Jaučio ženklą, o tai gali reikšti, jog 2018 – ieji bus didžiulio pokyčio finansų, bankinėje, prekybos, gamybos sferoje pradžia. Visas tas pokytis truks maždaug septynerius metus ir iš tolo primins 1934 m. – 1941 m. bei 1850 – uosius. Tačiau neverta tikėtis, jog pasikeitimai įvyks labai greitai, staiga. Jei 2017 – ieji buvo greiti, ugniniai, pralėkė kaip viena diena, tai 2018 – aisiais daugiau lėtumo, apmąstymo, refleksijos.

Tiesą sakant, daugeliui iš mūsų šis užtemimų laikas, ko gero, taip pat yra savotiškas santykių išbandymo momentas. Ką pasirinkti: trenkti durimis, dramatiškai, teatrališkai sušukti „lauk iš mano gyvenimo, niekše!“ ar ramiai nuspręsti, jog tikrai kažkas gyvenime yra negerai, tačiau galime kartu bandyti įžvelgti, kas konkrečiai, o įžvelgę – taisyti?

Labai gali būti, jog žmonėms, kurie gimė balandžio 29 d. – gegužės 2 d., rugpjūčio 1 d. – 5 d., lapkričio 2 d. – 6 d., sausio 29 d. – vasario 2d., gegužės 18 – 20 d., rugpjūčio 20 – 22 d., lapkričio 19 d. – 21 d., vasario 15 – 17 d. bei tiems, kurių gimimo brėžiniuose ascendentas ir kiti svarbūs taškai yra užtemimo laipsniuose, šie užtemimai bus svarbesni nei kitiems.

Kaip visada, užtemimų dienomis bei laike tarp jų – didesnė gamtinių kataklizmų, avarijų bei kitokių nelaimių tikimybė. Būkite visur atsargūs! Ne laikas verdančioms emocijoms, karštakošiškiems sprendimams. Tik blaivia galva, ramiu, kiek  įmanoma objektyviu protu ir degančia širdimi (ko nori širdis?; kur ji iš tiesų linksta?) dabar galite daug nuveikti.

*Pačią tautą valstybės gimimo brėžinyje simbolizuoja Mėnulis. 1918 – ųjų Lietuvoje Mėnulis buvo Jaučio ženkle, o štai  1990 – ųjų – Mergelės. Arbu ženklai, ir Jautis, ir Mergelė, yra žemės stichijos. Žemę, gamtą mylintys ir praktiški, labai darbštūs, atitrūkti nuo realybės nelinkę žmonės buvome ir tada, ir dabar. Tačiau prieškarinį lietuvio užsispyrimą ir kantrumą pakeitė nuolankumas, kolektyvinis „mažo žmogaus, pasmerkto tarnauti“ jausmas, savikritika bei artimo kritika. Sunku pasakyti, gerai tai ar blogai, bet nuo prieškario laikų šiandieninis lietuvis skiriasi ir savo sugebėjimu prisitaikyti, lankstumu. Laikui bėgant, ateityje (tolimoje ar nelabai), tautai bręstant, mūsų „mergeliška duotybė“ – nagingumas, sumanumas, meistriškumas ir tobulumo siekis – galbūt pasieks aukštumas ir garsėsime kaip „kokybės“ šalis. Jei lietuvio gaminta – tai ypač geras daiktas. Jei lietuvis ko nors ėmėsi – tai bus padaryta tobulai.

© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė

Gruodžio 20 d. rytą (6 val. 49 min.) Saturnas, dvejus su puse metų išbuvęs Šaulio ženkle, perėjo į Ožiaragį, kuriame keliaus iki 2020 m. kovo. 2020 m. liepą trumpam grįš į Ožiaragį ir galutinai paliks šį ženklą tik 2020 m. gruodį.

Ką reiškia Saturno simbolis? Vakarų kultūroje augusiam žmogui, ko gero, iš atminties iškyla klaikūs, siaubingi Piterio Pauliaus Rubenso bei Francisko Gojos paveikslai tuo pačiu pavadinimu – „Saturnas, ryjantis savo sūnų“.  Nežinia, kuris baisesnis. Gojos Saturnas – išsigimusio kūno monstras, Rubenso – seno žmogaus figūra.

Piteris Paulius Rubensas „Saturnas, ryjantis savo sūnų“.

Saturnas minimas ir garsiojoje Prancūzų revoliucijos sparnuotoje frazėje, ištartoje žirondisto Pjero  Vernjo: „Revoliucija lyg Saturnas ryja savo vaikus. Būkit atsargūs, dievai ištroškę.“

Romėniškasis, laiką ir žemdirbystę globojęs, dievas Saturnas, kaip žinia,  buvo graikų Krono, o taip pat Chrono,  atitikmuo. Tie du dievai – Kronas ir Chronas – jei tikėtume Plutarchu, ir pačių graikų buvo painiojami, suliejami į vieną. Kronas buvo titanas, Gajos (žemės) ir Urano (dangaus) sūnus, būsimas Dzeuso tėvas, kuris taip giliai į širdį paėmė savo tėvo Urano pranašystę, kad vienas iš jo vaikų jį nuvers, jog tik gimusius juos suėsdavo, nors šiaip jau garsėjo savo išmintingu valdymu, kurio metu į Žemę atėjo Aukso amžius, ramūs ir laimingi laikai. Bet Kronas buvo ir Chronas – pirmapradė, sutvėrimo pradžios jėga, laiko personifikacija, atsiradusi iš Chaoso. Romos imperijos metu Saturnas pradėtas tapatinti ir su kairos – graikiška koncepcija, reiškiančia „nėščią“ galimybėmis arba palankų, tinkamą laiką. T.y. Chronas yra linijinis laikas (vakar, šiandien, rytoj, po mėnesio, po metų), o kairos – akimirksnis, momentas, įvykis, sustabdyta normali laiko tėkmė.

Neoplatonikai, kurių dauguma buvo astrologai, aiškino, jog simbolinė Krono, dievų ir žmonių tėvo, prasmė yra nous – Kosminis Protas (o jo sūnus Dzeusas (Jupiteris) yra savo tėvo „emanacija“ arba Kosminė Siela). Krono ir Chrono („visų reiškinių tėvo“, „išmintingo seno statytojo“) simboliai ir neoplatonikams, ko gero, vienas kitam neprieštaravo.

Yra dar vienas dievas, kuris, nors iš pirmo žvilgsnio ir neturi nieko bendro su graikų Kronu bei romėniškuoju Saturnu, labai gerai iliustruoja astrologinį Saturno simbolį. Turiu omeny Senojo Testamento Jachvę – rūstų, baudžiantį dievą, davusį Dekalogą.

Astrologinis simbolizmas, mus pasiekęs iš helenistinių bei dar senesnių laikų, Saturną tapatina su Laiku. Saturnas yra laikas. Laikas yra kančia. Mes kenčiame, jei savo protą pririšame prie to, kas pavaldu laikui, jei įsikibę laikomės to, ką sunaikins laikas. Saturnas taip pat yra ir aukščiausia valdžia – galbūt dėl to, kad jis yra Laikas, o gal dėl to, kad jis Kronas, dievų ir žmonių tėvas, nous, Kosminis Protas. Saturnas yra Dekalogas – įsakymai, kurie apriboja ir suvaržo, moralė, pareiga. Dantys, kaulai ir oda žmogaus organizme. Žemės ūkis ir realybė, praktiškumas, organizuotumas. Valdžios aparatas valstybėje, policija.

Saturnas simbolizuoja negailestingą, nejautrų, neužjaučiantį priežasties ir pasekmės dėsnį. Jei darysit, ką norit, neisit į darbą, pamiršite pareigas – patys žinote, koks rezultatas laukia.

Saturnas Ožiaragio ženkle ypač stiprus – čia jis namuose, savo rogėse. Kalbant astrologine kalba, Saturnas valdo Ožiaragio ženklą. Mąstydami apie Ožiaragį, savaime suprantama, apmąstome Saturną.

Saulė pereina į Ožiaragio ženklą žiemos saulėgrįžos metu Šiaurės pusrutulyje, šiais metais – gruodžio 21 d. 18: 28 val.  Gruodžio 20 – 23 d. būna trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikotarpis. Gal dėl to, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių, Ožiaragio ženklas simbolizuoja žemiškojo, materialaus gyvenimo mirtį ir kartu – dvasinį gimimą. Priešingai, vasaros saulėgrįža ir Vėžio ženklas žymi gimimą žemiškajame pasaulyje ir mirtį dvasiniame. Žodžiu, laiko momentai metuose, kai Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria taškuose, labiausiai nutolusiuose nuo dangaus pusiaujo, yra galinga misterija, didi alegorija apie transcendenciją – vasarą ją žymime Rasų švente, žiemą Kūčiomis ir Kalėdomis.

Neretai Saturnas yra vadinamas „Juodąja Saule“ arba „Tamsiąja Saule“ – tai taip pat labai senas simbolis, kurio viena iš reikšmių yra „šešėlis“, t.y. Saturnas šiuo atveju žymi šešėlinę psichikos dalį, į kurią žmogus išstumia visus negatyvius charakterio bei elgsenos niuansus. Ta negatyvi dalis niekur nedingsta, ji pasireiškia visokiomis nepageidaujamomis apraiškomis tol, kol žmogus jos sąmoningai neatpažįsta bei nepripažįsta.

Jeigu įsivaizduotume itin talentingą Saturno mokinį, tai prieš akis, ko gero, iškiltų atšiauriuose, rūsčiuose kalnuose gyvenantis atsiskyrėlis – sąmoningai atsižadėjęs pasaulietinių džiaugsmų, asketiškas, ištvermingas kančioje, ypač stiprios dvasios, bebaimis, praktikuojantis neprisirišimą. Mirtis jam reiškia išsilaisvinimą, tačiau požiūris į mirtį toli gražu ne bravūriškas. Geras Saturno mokinys yra ir stipriai savo misiją jaučiantis bei kantriai ir nuolankiai nesavanaudiško tikslo pasaulietiniame gyvenime siekiantis  žmogus. Tokiu Saturno Ožiaragyje tikslu galima įsivaizduoti kad ir Jungtinių Amerikos Valstijų Tėvų – įkūrėjų (Founding Fathers) naujos politinės sistemos principus.

Rašmoro Kalno nacionalinis paminklas, Pietų Dakota. Akmenyje iškalti Tėvai – įkūrėjai.

Saturnas Ožiaragyje reikalauja praktiško ir realistiško požiūrio. Jis liepia laikytis laikmečio padiktuotos tvarkos, įstatymų ir moralės. Verčia atsispirti pagundoms. Bet kas yra „laikmečio moralė“? Kaip ir kodėl keičiasi papročiai, elgesio taisyklės, supratimas apie garbę? Paskutinį kartą Saturnas Ožiaragio ženklu keliavo 1988 – 1991 m., nors iš to laikotarpio ne kaži ką suprasi, nes tuo metu buvo gerokai daugiau ženklų, ne vien Saturnas Ožiaragyje. Vis dėlto sunku būtų ginčytis, jog tada milžiniškas lūžis įvyko ne tik politiniame lauke. Keitėsi ir „mūsų laikų herojus“ , keitėsi supratimas apie moralę ir etiką, apie tai, kas yra „gerai“, o kas „blogai“.

Kalbant apie moralės tradicijas, reikšmingi buvo 1960 – ieji (Saturnas Ožiaragyje 1959 – 1961 m.), kai Jungtinėse Amerikos Valstijose, o netrukus ir kitose šalyse, buvo aprobuotos hormoninės kontraceptinės tabletės, saugančios nuo pastojimo. O štai 1930 – aisiais, atvirkščiai, pasileidimą ar laisvėjimą (priklauso nuo Jūsų pačių pažiūrų bei realių aplinkybių) buvo bandyta pažaboti, uždėti tam apynasrį. Sovietų Sąjungoje pradėti diegti garsieji psichiatro Arono Zalkindo „Dvylika revoliucinio proletariato lytinių įstatymų“. Jungtinėje Karalystėje buvo uždraustas (nes amoralus, nes griauna nusistovėjusias moralės tradicijas) D. H. Lawrence romanas „Ledi Čaterli meilužis“. Draudimas panaikintas tik 1960 – aisiais, sekančio Saturno tranzito Ožiaragio ženklu metu.

Kai Saturnas keliauja Ožiaragio ženklu, kolektyvinė pasąmonė iš naujo apmąsto, kas priimtina, o kas ne. Ką konkrečiai reiškia moralė, garbė. Kokios taisyklės dabar palaiko visuomenę. Ne vien lyčių bendravimo, o apskritai – kaip gyventi „teisingai“ mūsų moderniame pasaulyje?

Moralės normos, taisyklės dažnai yra būdas kontroliuoti. Žodis „kontroliuoti“ labai tinka Saturno simboliui. Galingas kontrolės įrankis yra ir ekonominės sąlygos. Nieko keisto, jog Saturno Ožiaragyje laikotarpiai žymi didesnį ar mažesnį sunkmetį. 1929 – aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo Didžioji depresija, 1959 – 1961 m. ten pat buvo recesijos metas. 1988 – 1991 m. patys išgyvenome didžiulį ekonominį pokytį. Turto bei galios perskirstymas žymėjo ir tam tikrais ženklais į ateinančiuosius metus panašius 1517 – uosius (Reformacijos pradžia).

Lietuvai Saturnas Ožiaragyje reikšmingas jau vien dėl to, kad mūsų valstybės gimimo metu Saturnas taip pat buvo Ožiaragyje. Tai reiškia, jog per šiuos ateinančius dvejus su puse metų baigsime seną ir pradėsime naują ekonominio augimo bei politinės sistemos brendimo ciklą. Laukia pirmasis Saturno sugrįžimas nuo 1990 m. kovo 11 d., tiksli sugrįžimo data – 2020 m. sausis. Saturno ciklo pabaigos ir pradžios periodas – lyg išbandymas, testas, egzaminas, kurio metu tikrinama, ar pavyko išvystyti į sėkmę vedančius, efektyviai veikti materialiame pasaulyje padedančius, įgūdžius. Kiek paaugome, subrendome per tuos trisdešimt metų. Kadangi tai bus pirmasis toks sugrįžimas mūsų valstybės gimimo brėžinyje, sunku pasakyti tiksliai, ko galime tikėtis. Bet jau šiandien aišku, kad jis bus susijęs su rūpesčiais dėl Europos Sąjungos sumažėjusios paramos. Neturėtumėm dėti daug vilčių, jog blogiau nebus – Saturnas Ožiaragyje neigiamai veiks Vokietiją (ko gero, stumdamas jos politinę kryptį link kraštutinės dešinės), tuo pačiu ir Europos Sąjungą. Laukia didelių pasikeitimų laikas.

Nors Saturnas Ožiaragio ženklu keliaus pirmą kartą nuo mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, iš prabėgusių metų galima daryti išvadą, jog tranzitinio Saturno neigiami aspektai su Lietuvos horoskope taip pat Ožiaragio ženkle esančiais Uranu ir Neptūnu, sutapdavo su griausmingą atgarsį visuomenėje sukėlusių teisinių bylų nagrinėjimu, taip pat ir su Rolando Pakso apkalta. Panaši (o gal ir dar įdomesnė) astrologinė padėtis susidarys 2019 – aisiais,  Lietuvos Respublikos Prezidento bei kitų rinkimų metais.

Kokiame Jūsų gimimo brėžinio sektoriuje (būste) yra Ožiaragio ženklas? Per ateinančius dvejus su puse metų pajusite, jog toje gyvenimo sferoje, kurią žymi Ožiaragis, Jūs tiesiog nebeišsitenkate. Vaizdžiai kalbant, išaugote ir seni drabužiai nebetinka. Laikas „pirkti“ naujus, laikas pereiti į kitą brandos etapą, keisti kažką iš esmės, taisyti, koreguoti, tobulinti. Kokia tai sfera? Gal Jūsų darbas, karjera, gal išsilavinimas, gal finansai, gal santykiai? O kokios planetos Jūsų horoskope yra Ožiaragio ženkle?

Gimę po Šaulio ženklu nuo 2015 m., vieni anksčiau, kiti vėliau (ženklo pradžioje ar pabaigoje gimę) turėjo apmąstyti save iš naujo. Ar jie efektyvūs? Ar įsitvirtinę? Vieni iš jų sulaukė didesnio ar mažesnio įvertinimo už savo sunkias ilgametes pastangas, kiti išgyveno krizę – „ką darau ne taip, kodėl man nesiseka, kodėl atsidūriau aklavietėje, ką privalau taisyti, koreguoti?“ Panaši krizė buvo ir tiems, kurie gimę po Žuvų, Mergelės, Dvynių ženklu. 2018 – 2020 m., savaime suprantama, bus reikšmingi Ožiaragiams, tai jų brandos laikas, karminio atpildo – priežasties ir pasekmės dėsnio – metas. Avinai, Svarstyklės, Vėžiai sulauks progos aiškiai pamatyti savo esamas klaidas ir buvusių pasekmes. Saturno klaidos taisomos atkaklumu, ištverme bei sunkiu darbu.

Saturnas nėra žiaurus. Jis tik nepakeliamai, nejautriai teisingas: yra iglu – eskimas nesušals, nėra iglu – eskimui galas.

Turbūt nėra geresnio laiko siekti savo tikslo – sukaupti jėgas ir „nuversti kalnus“ – už tą, kai Saturnas keliauja Ožiaragio ženklu. Ypač tiems, kurie gimę po Mergelės, Jaučio, Žuvų ar Skorpiono ženklu. Įtemptas darbas, susitelkimas, kantrybė, disciplina ir didžiulės pastangos jiems atsipirks, nors daugeliui, ko gero, šiek tiek vėliau, ne iš karto.

Šv. Kalėdų dieną, gruodžio 25 – ąją, Venera pereis į Ožiaragio ženklą. Dar ryškiau pajusime, ką reiškia Ožiaragis – labiau rimties, susikaupimo, askezės nei linksmybių ir džiugesio ženklas. Kas yra tikroji Kalėdų dvasia? Kaip prasmingai sutikti šv. Kalėdas? Sutikite jas taip, kaip Jūs manote yra teisinga ir moralu. Laikydamiesi savo vertybių, savo įsitikinimų, neklausydami svetimo pamokslavimo. Taip tęskite ir kitais metais – kantriai ir atkakliai laikydamiesi pareigų, kurias laikote reikalingomis ir teisingomis, bet nusimesdami primestą atsakomybę. Nebus lengva. Ko gero, dažnai jausitės išsekę. Tačiau šios pastangos Jus išgelbės nuo įstrigimo praeityje, nuo depresijos.

2018 m. prasidės neramiai, visą sausį didelė teroristinių išpuolių tikimybė.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Norim to ar nenorim, bet laikas strimgalviais juda į priekį ir viskas kinta. Net jei užsispyrę tą neigsim, kas rytą jau daugybę metų virdami kavą ir kepdami kiaušinienę (žmogui reikia pastovumo), net jei mėginsime ištrūkti iš beprotiško pasaulio, lekiančio nežinia kur ir kodėl, pasislėpę miškuose ir užveisę sodą, net jei spjausim į viską nuostata „daryk ką nori – vis tiek gailėsies“, mes visi esame kosminio cikliškumo dalis. Perprasti kosmosą, suvokti betarpiškai laiką, erdvę, išnarplioti laiko judesio erdvėje mechanizmą, ko gero, žmonija (vis dar) nepajėgi. Gal tik transcendentiniu būdu (jei duota) gali tą pajusti, gal akimirkos blyksnis vos ne vos praveria didžiausios paslapties duris?

Bet mes ne bejėgiai tarp laiko girnų. Turime įrankį, kalbą – niekas nežino, kokiu būdu atsiradusią astrologiją – kuri, kaip ir visos kalbos, skirta ne tik komunikuoti (žmogui gauti laiko žinutę ir suprasti laiko judesio erdvėje pranešimą), bet ir mąstymui: kad apmąstytum save laike ir erdvėje, suvoktum aiškiau.

Pirmoji šį rudenį besikeičiančio laiko fono kregždė – spalio 10 d. iš Svarstyklių į Skorpiono ženklą perėjęs Jupiteris.

Jupiterio Skorpione padėtis yra įdomi, galbūt viena iš sudėtingesnių. Jupiteris simbolizuoja tiesos ir jos aukščiausios formos – išminties – paieškas. Jupiteris žymi visokį (fizinį, dvasinį, intelektualinį) augimą, plėtrą ir gausą. Visuomenėje jis „globoja“ dvasininkus (visų religijų, o taip pat ir sektų), filosofiją bei aristokratiją (tuos, kurie pakilę, išaugę virš visų), teisininkus (tiesos ir teisingumo ryšys), bankininkus, finansininkus, filantropus (nes Jupiterio gausa yra dosni). Tradiciškai ši planeta astrologijoje yra siejama su sėkme, šlove, apdovanojimais ir galimybėmis. Bet štai Jupiteris atsiduria Skorpiono – išbandymų, giliausios transformacijos bei kraštutinumų – ženkle.

Tiesą sakant, kad imtų po truputį aiškėti, ką iš tiesų tai reiškia ir reikš iki 2018 m. lapkričio 8 d., reikėjo palaukti iki spalio 26 – osios, kai įvyko kartą metuose vykstanti Saulės ir Jupiterio jungtis, sinodinio ciklo pradžia ir sėjos momentas.

Vilčiai ir optimizmui, kurį simbolizuoja Jupiteris – kad ir kas įvyktų, viskas tik į gera – Skorpiono ženkle kažkas nutinka. Išgaruoja naivus pozityvumas – tu viską gali, viskas priklauso tik nuo tavęs. Jupiteris Skorpione iš pradžių verčia aiškiai išvysti nuogą ir nepatogią tiesą. Tik susidūręs su nepagražinta realybe, perėjęs per išbandymus, gali tikėtis  pažadėtosios – turtingos ir džiaugsmingos – Jupiterio žemės. Išsklaidytos iliuzijos, griuvusios oro pilys, nukritę rožiniai akiniai, žlugusios nerealios viltys – štai tokia nemaloni patirtis Jupiterio Skorpione metu ir yra tiesus kelias į sėkmę, į nuostabias galimybes. Turi susidegint ir vėl pakilt iš pelenų lyg feniksas. Galų gale, turi pradėti vertinti vien tą faktą, kad esi gyvas.

Šiaip jau, Jupiterio Skorpione padėtis nėra taiki. Jei nėra kokių nors lengvinančių aplinkybių, tokiais metais, atvirkščiai nei tada, kai Jupiteris buvo Svarstyklėse, gerokai mažiau noro kalbėtis ir teisingo teismo, referendumų, konstitucinių keitimų siekio. Daugiau pjudymo, baimės atmosferos, įtarumo, menksta humanizmas. Skorpionas simbolizuoja mirtį ir atgimimą, tai katarsio – apsivalymo, dvasinio nušvitimo per kančią – ženklas.

Jupiteris Skorpione turi kažką bendro su plutokratijos stiprėjimu, su milžinišku „išrinktųjų“ turtėjimu ir galios siekiu. Štai 2005 – 2006 m. bei 1993 – 1994 m. Lietuvoje buvo statybų bumo bei privatizacijos pikas. Turtėjimas labai dažnai neatskiriamas nuo kriminalo. Jupiterio Skorpione metu realu tikėtis skambių kriminalinių naujienų antraščių, bet bus dar aiškiau, jei įsivaizduosime ledkalnį – išoriškai matoma tik maža dalis to, kas iš tiesų dedasi. Niekam, nors kiek besidominčiam astrologija, ne paslaptis, jog Skorpionas mėgsta slaptumą: pats būdamas godžiai smalsus, savo privačią erdvę ir būtį gina visomis išradingiausiomis priemonėmis. Turi būti tikrai ypatingas žmogus Skorpionui, kad jis imtų ir tau atsivertų. Kai Jupiteris keliauja Skorpiono ženklu, protus užvaldo paslaptys. Paslapčių daugėja, bet ir norinčių jas atskleisti jau nebestabdo jokie tabu. Prieš kelias dienas, spalio 26 – ąją, Jupiterio ir Saulės jungties metu, D. Trumpas pasirašė įsakymą, kuriuo įpareigojo paviešinti su J. F. Kennedžio nužudymu susijusius dokumentus. Tuo tarpu Lietuvoje užvirė tikra aistrų audra dėl skandalingų R. Vanagaitės naršymų po Tėvynės istoriją.

Joks kitas Zodiako ženklas taip nukrypti į kraštutinumus kaip Skorpionas, ieškodamas tiesos, nesugeba.  Tik Skorpionas gali taip žemai kristi ir taip aukštai pakilti, peržengti visas ribas. Ir tamsiausias okultizmas, gūdžiausias pesimizmas, ir šviesiausi mistiniai potyriai, giliausi intuityvūs pažinimai, ir melagingos sąmokslo teorijos, ir nuoširdžiausias bebaimis troškimas prisikasti prie tiesos, kad ir kiek tas kainuotų – visa tai būdinga Jupiteriui Skorpiono ženkle. Tik paviršutiniškumo, lengvumo jame nėra. Kova už (savo) tiesą nuožmi ir visa širdimi.

Dar viena skorpioniška tema, kuri jau, regis, įgavo pagreitį – seksualiniai nusikaltimai. Driokstelėjo skandalas dėl amerikiečių kino prodiuserio H. Weinsteino (koks sutapimas – Marsas jo horoskope yra Skorpiono ženkle) ir šiuo metu per pasaulį ritasi kovos prieš seksualinį išnaudojimą banga.

Tradiciškai Jupiteris Skorpiono ženkle yra palankus vandens ženklams – Skorpionui, Žuvims, Vėžiui. Tačiau ir jiems ta sėkmė labai dažnai ateina kartu su išbandymu, per didesnę ar mažesnę kančią. Ką daugmaž jums žada Jupiteris Skorpione geriausiai galite suvokti pasirausę savo atmintyje. Kokie jums buvo:

2005 – 2006 m.

1993 – 1994 m.

1981 – 1982 m.

1969 – 1970 m.

1946 – 1947 m.?

Dar daugiau aiškumo, kas tas Jupiteris Skorpione bus nuo lapkričio 7 d., kai Venera, visuomenės nuotaikų barometras, pereis į Skorpioną.

Gruodžio 20 d. iš Šaulio į Ožiaragį pereis kitas „didysis chronokratorius*“ – Saturnas. Kokių nebaigtų darbų dar liko? Lapkritį nebėra laiko atidėliojimui. Regis, staiga ir netikėtai sprendžiasi jau keletą mėnesių akmeniu ant kaklo kaboję klausimai. Prieš palikdamas Šaulio ženklą, lapkritį Saturnas jau trečią kartą sudarys trino aspektą su Uranu – palankų ekonomikos augimui, karo bei sunkiosios pramonės klestėjimui, JAV dominavimui ir galios didėjimui. Vis dar išlieka tikimybė, jog JAV, spręsdamos jau įsisenėjusius, nacionaliniam saugumui grėsmę keliančius, klausimus, gali imtis radikalių veiksmų (2003 m. Saturno – Urano trino metu kilo Irako karas), tačiau lapkričio pabaigoje prasidėsiantis Jupiterio ir Neptūno – taiką, laikinas paliaubas ar bent jau ryžtingą pasipriešinimą karo veiksmams žadantis – trinas siunčia viltį, jog blogiausiam scenarijui bus pasipriešinta.

Apskritai lapkritis geras veikliems ir trykštantiems idėjomis. Vertingas idėjas paversti „kūnu“ dabar lengviau. Tačiau tik tuo atveju, jei per paskutinius dvejus su puse metų pavyko bent iš tolo pajusti Saturno Šaulyje siunčiamą žinią. Saturnas Šaulyje jau toks – jei iš pradžių buvo gerokai daugiau pasitikėjimo savimi, galbūt net užplūsdavo naivus jausmas, jog žinai viską, tai dabar esi dėkingas už suteiktą malonę nuolat ir be atvangos mokytis.

*„Didžiaisiais chronokratoriais“ arba „amžiaus (istorinio) valdytojais“ vadinami Jupiteris ir Saturnas. Beveik iki XX a. astrologijoje vien pagal jų judėjimą buvo prognozuojami istoriniai pokyčiai.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Šį mėnesį du užtemimai. Po penkių dienų, rugpjūčio 7 – ąją, dalinis Mėnulio užtemimas Vandenio ženkle (maksimumas 21:12 val.), rugpjūčio 21 d. pilnas Saulės užtemimas Liūto ženkle (maksimumas 21:30 val.). Saulės užtemimo matomumo juosta šį kartą eis per Jungtines Amerikos Valstijas, kirs (padalins) jas pusiau – nuo Oregono iki Šiaurės Karolinos. Jungtines Valstijas paskutinį kartą pilnas Saulės užtemimas temdė 1979 – aisiais, bet į matomumo juostą tuomet pakliuvo berods trys valstijos (užtemimas labiau kliudė Kanadą). Taip, kad eitų per visą JAV, buvo tik 1918 – aisiais birželio 8 – ąją, bet ir tuomet pilniausio užtemimo taškas buvo ne žemyne, o kažkur Ramiajame vandenyne. Žodžiu, rugpjūčio 21 – oji šiais metais ne šiaip sau diena, užtemimas jau pramintas „Didžiuoju Jungtinių Amerikos Valstijų užtemimu“. Tiesą sakant, isterija baisi ir nenusileidžia toms iš senovės laikų, kai žmonės įtikėdavo, kad jau visai netrukus užgims Antikristas ar ateis Dievo Karalystė, arba ir viena, ir kita tuo pačiu metu. Štai ir dabar juk vis grėsmingiau dreba Jeloustouno supervulkanas, gal tikrai jau pasaulio pabaiga? Gal neišsigelbės net turčiai iš Silicio slėnio, bunkerius išsikasę vandenynams neprieinamose vietose – Montanoje, Kanzase, abiejose Dakotose? Kad Donaldui Trumpui jau garsiai ir melodingai skambina varpai, tai čia juk visiems aišku. Atstatydins jį. Ne, nudės. Savi. O gal rusai?

Saulės užtemimo matomumo juosta dalina Jungtines Amerikos Valstijas pusiau

Apskritai ką mes žinome apie užtemimus? Visi yra girdėję – Saulė užtemsta visada per jaunatį, o Mėnulis per pilnatį. Žemė, Saulė ir Mėnulis kartais taip išsirikiuoja, jog Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės – tada, savaime suprantama, būna Saulės užtemimas. Saulė didesnė už Mėnulį keturis šimtus kartų.  Bet Mėnulis keturis šimtus kartų arčiau Žemės nei Saulė, todėl ir įmanomas toks reiškinys – Saulės užtemimas.  Kai Mėnulis patenka į Žemės mestą šešėlį – tai Mėnulio užtemimas.

Skaičių žaidimą galima tęsti toliau:  tarp Saulės ir Žemės telpa maždaug šimtas aštuonios saulės, tarp Žemės ir Mėnulio – maždaug (su tam tikra paklaida dėl Mėnulio judėjimo elipsine orbita) šimtas aštuoni mėnuliai. Įdomu tai, kad užtemimai vyksta ciklais. Taip vadinamas Saras – laiko tarpas, kuriam praėjus, dangaus sferoje apytiksliai kartojasi (vis paslinkdama 11 laipsnių) Saulės, Mėnulio ir jo orbitos mazgų (užtemimai visada vyksta netoli Mėnulio mazgų) tarpusavio padėtis. Periodo trukmė 18 metų 11 dienų ir 8 valandos. Šis Saulės užtemimas priklauso 145 – ajai Saro ciklo serijai. Paskutinį kartą 145 – osios Saro ciklo serijos užtemimas įvyko 1999 m. rugpjūčio 11 d. 119 – asis Mėnulio užtemimas Saro cikle (kaip ir įvyksiantis rugpjūčio 7 d.) buvo 1999 m. liepos 28 d.

Kitas labai svarbus ciklas, kalbant apie užtemimus, yra Metono. Jis trunka 19 metų arba 235 sinodinius (Mėnulio) mėnesius, t.y. kas 19 metų užtemimai vyksta tame pačiame Zodiako ženkle ir laipsnyje. Paskutinis Saulės užtemimas, kuris įvyko 28 – ąjame Liūto laipsnyje buvo 1998 m. rugpjūčio 21 d. Paskutinis Mėnulio 15 – ąjame Vandenio laipsnyje buvo 1998 m. rugpjūčio 8 d.

Mėnulis užtems didžiajai pasaulio daliai

Čia taip gan kruopščiai vardinu datas ir skaičius, nes dar Johanas Kepleris sakė, jog žiūrėk, kas buvo, žinosi, kas bus. Nors istorija nesikartoja ir labai tiksliai neįmanoma visko numatyti, bet, įdėmiau panagrinėjus, giluminės reiškinių, įvykių temos tos pačios. Kas dėjosi jūsų gyvenime 1998 – 1999 metais? Džiaugsmingas tai buvo laikas ar priešingai? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Ar tai buvo savotiškas lūžio momentas, ar palaimingai tūnojote pavėsyje ir šešėlyje? Kur yra Liūto ir Vandenio ženklai jūsų gimimo brėžinyje, kokie šviesuliai ten? Gal Venera? Tuomet, ko gero, jūsų laukia kažkokia pabaiga santykiuose arba naujo ir reikšmingo ryšio pradžia. Štai Dalios Grybauskaitės Jupiteris ir Plutonas Liūto ženkle – išbandymas valdžia, kova dėl valdžios, galios žaidimai. 1999 m. buvo reikšmingi D. Grybauskaitės karjeroje – baigėsi jos darbas JAV ambasadoje įgaliotąja ministre, ji pradėjo eiti naujas LR finansų viceministrės pareigas. Užtemimas turėtų būti svarbus ir Ramūnui Karbauskiui (vis tie patys trukdžiai eiti į priekį, įgyvendinti tą, kas sumanyta), ir Aurelijui Verygai, kurio gimimo diena rugpjūčio 8 – oji – beveik sutampa su Mėnulio užtemimu. Apie Aurelijų Verygą iki 2000 m. dėl jauno jo amžiaus informacijos nedaug, bet vieną įrašą pavyko rasti – 1999 m. Veryga išklausė, ko gero, labai svarbų, galbūt apsisprendimui ir pagrindinei gyvenimo kovai įtakos turėjusį kursą „Alkoholis ir kiti narkotikai. Teorija, gydymas ir profilaktika“ Vytauto Didžiojo universitete. Užtemimas lyg vartai, lyg durys, kurios atsidaro ir plūsteli stiprus vėjas – nupūs jus per ateinantį pusmetį, pasuks fatališkai klaidinga ar teisinga linkme? Tai kertinis momentas gyvenime, jei gimimo brėžinyje yra tą patvirtinantys ženklai. Sauliui Skverneliui bent jau šis Mėnulio užtemimas taip pat neeilinis – ar išsilaikys jis poste, ar teks jam naujas ir nelengvas išbandymas?

Lietuvoje 1998 – 1999 m. nebuvo lengvi, skausmingai smogė krizė Rusijoje. Kaimynų sukelta bėda, iš užsienio ateinantys išbandymai – štai ką mums reiškia šie rugpjūčio užtemimai. Turbūt nė neverta kartot, jog įvykęs užtemimas „aktyvus“ mažiausiai pusmetį.

Jei panagrinėtume Saro ciklą, tai 145 – osios serijos pradžia buvo 1639 – aisiais. Sakoma, jog pradžios momentas „pasėja sėklą“ – ta pati tema įvairiais pavidalais bei formomis vėl ir vėl kartosis ateityje. Kas dėjosi Vilniuje 1639 – aisiais? Buvo neramūs metai, sako istorikai. Atmosfera tarp skirtingų tikėjimų atstovų buvo įkaitusi, pliekėsi kalvinistai ir katalikai. Viskas baigėsi riaušėmis – pažeista viešoji tvarka, dužo langai, katalikai nusiaubė evangelikų liuteronų bažnyčią, mokyklą ir špitolę. Štai jums ir prašom. Susiskaldymas, pažiūrų skirtumai, nesusikalbėjimas ir netolerancija. Ir šiandien tas pats. Kritinis laikas šitai Vyriausybei bus rugpjūčio pabaigoj – rugsėjo pradžioj. Gal naujas ir rimtas skandalas,  o gal koalicijos skilimas.

119 – oji (Mėnulio užtemimų) Saro serija prasidėjo labai seniai – 935 m. spalio 14 – ąją. Nėra žinoma, kas iš tiesų tuomet dėjosi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Yra išlikusi tokia miglota informacija, kad 935 metais (galbūt) norvegų vikingai Egilis ir Thorolfas plėšikavo kuršių žemėse. Egilis buvo paimtas į nelaisvę, bet išsivadavo. Ko gero, tai nieko nereiškia net simboliškai, per menka informacija kokioms nors išvadoms. Bet vis dėlto, tolima ir netvirta 1998 – ųjų ir 935 – ųjų sąsaja – provokacija, bėda iš užsienio, kaimynų siautėjimas, nuostoliai per juos.

Apskritai Saulės užtemimas Liūte, ugnies stichijoje, konjunkcijoje su Regulu  – tai, be abejo, lyderystės tema. „Nelaimė karaliui, karaliaus mirtis“ – sakydavo senovės astrologai. Mėnulis Vandenyje – revoliucijos, genialumo ir pamišimo, staigaus proveržio ir žlugimo ženkle. Be abejo, aktyviausiai šios temos rutuliosis tuose kraštuose, kuriuose bus matomas Saulės užtemimas. Visų pirma, Jungtinėse Valstijose, taip pat ir Vakarų Europoje, Šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje, Vakarų Afrikoje. Saulės užtemimas palies ir Rusijos Tolimuosius Rytus.

Donaldo Trumpo gimimo brėžinyje ryškūs įspėjantys, nerimą keliantys, ženklai. Ir iš tiesų 145 – osios Saro serijos Saulės užtemimas temdė Jungtines Valstijas (matomumo juosta buvo Kanadoje) 1963 – iaisiais, kai buvo nušautas Džonas Fidžeraldas Kenedis. Tačiau mirties tema – tokia artima užtemimams, nes juk sena turi mirti, kad atlaisvintų kelią naujam – nebūtinai pildysis tiesiogiai. Tai tiesiog svarbi lūžio akimirka („akimirkos“ trukmė – maždaug pusmetis), kai tvyranti įtampa pasieks viršūnę, kai atmosfera įkais iki geležies raudonumo ir bus kažkokia atomazga. Neptūno keliamas žmonių susiskaldymas, vis ryškesnis ir radikalesnis pasidalinimas į priešingas stovyklas – Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Rusijoje ir net pas mus – dar vienas šių rugpjūčio užtemimų leitmotyvas.

Vladimirui Putinui 1998 – 1999 m. buvo be galo reikšmingi. Per tuos metus jis iškilo į valdžią, tapo prezidentu. Ir štai dabar vėl tie patys užtemimai lyg Tarasas Bulba grėsmingai šnabžda į ausį: „Я тебя породил – я тебя и убью!“* Kaip išlaikyti valdžią rankose? Kaip išvengti įtūžusios minios ir išdavikų artimiausiame rate? Ko griebtis?

Žodžiu, nors ir ne pasaulio pabaiga, bet laikas tikrai neramus. Baugu dar ir dėl to, kad rugpjūtį didesnė teroristinių išpuolių tikimybė.

*Аš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

Kai tik užeina abstrakti inteligentiška kalba „kur ritasi šis pasaulis“, žiūrėk, atsiranda tokių, kurie mini visur tvyrant beprasmybės jausmą, beprasmes bet kokios prasmės paieškas, o kiti ima dūsauti, jog grandiozinis mokslo ir technikos progresas taip ir neišsklaidė žmonių tamsumo, ikimokslinio, maginio pasaulėvaizdžio . Pasaulis skęsta iracionalumo liūne ir galo tam nematyti. Juk tikėjimas magija ir antgamtiniais reiškiniais šiais neramiais laikais ne menkesnis nei Adomui Mickevičiui gyvam esant, nepaisant to, kad krikščioniškame pasaulyje nusivylimas religija tik auga. Tai kur mes einame ir kur nueisime? Tiems, kurie turi bent šiokį tokį supratimą, kas iš tiesų buvo ir yra magija bei maginis pasaulėvaizdis, daug didesnę sumaištį ir painiavą turėtų kelti jau valandom, o ne dienom, keista kryptimi besikeičiantis mokslas: gravitacinių bangų aptikimas, bent penkios rimtos paralelinių visatų teorijos, neuromokslininkų konstatavimas, jog šiandien apie pasąmonę mes vis dar nieko nežinome, apskritai nežinome, kas mus valdo – genai, psichosomatinis tipas ar krūva kitų dalykų? Smegenys kaukolėje, sako mokslininkai, nėra „mūsų“ – tai paslaptingas ir galingas daiktas, daug galingesnis už mus pačius. Jos nusprendžia likus 30 sekundžių iki žmogus ta sprendimą suvokia – tai kas nusprendžia, žmogus ar jo smegenys?
Tiesa sakant, „magija“ jau seniai užėmė garbingą vietą diskredituotų ir iškraipytos prasmės žodžių žodyne. Labai įdomus ir ganėtinai storas būtų šis žodynas, jei kada nors jį kas publikuotų. Paklauskit šiandien, kas yra magija? Geriausiu atveju išgirsite ką nors panašaus į „kitokį, subjektyvų pasaulio matymą“, nors, ko gero, daug dažniau jums atsakys, jog magija yra „nesąmonė, kvailystė“. Jei ir kitoks tai pasaulio matymas, tai tas matymas yra primityviosios, daugiau ar mažiau atsilikusios žmonijos dalies. Negali kaltint taip manančių – ar matė jie kada nors tikrą magą, ar tik šarlatanų sąskrydžius televizijos ekranuose ir jų laužavietes populiariojoje spaudoje?
Karnavalas tėra akių dūmimas.
Ėjo 1486 – tieji Viešpaties metai, kai Piko dela Mirandola (1463 – 1494) parašė „Kalbą apie žmogaus orumą“ – tikro mago manifestą, dėl kurio popiežiui Inocentui VIII trūko šventoji kantrybė ir teko sudaryti Inkvizicijos darbo grupę, bet ne tai svarbu. Šis trumputis manifestas – lyg siūlo galas, kuris padeda vynioti milžinišką magijos, maginės pasaulėžiūros kamuolį. Tarp kitų dalykų, jame teigiama, jog mirties nėra. Kūrėjas žmogui davė viską ir tuo pačiu nieko – pirmapradis žmogus neturi nei formos, nei jam skirtos vietos, nei paskirties, tačiau turi milžinišką kūrybos jėgą savyje ir dievo duotą teisę būti laisvu, pačiam sau skirti ir vietą, ir formą, ir paskirtį. Pirmapradis žmogus sąmoningai gali atgimti žemesnėse gyvybės formose, o taip pat ir dieviškose, nes tam jam yra suteiktos visos reikalingos sėklos ir daigai. Žmogus gali valdyti ką panorėjęs ir būti kuo tik nori. Ko gero, svarbiausias momentas – žmogaus, dieviškosios kūrybos viršūnės, nusileidimas į materiją, į mirtingą, gamtišką formą yra ne dėl prigimtinės nuodėmės, ne dėl išvarymo, kaip skelbia Bažnyčia, o jo paties, pirmapradžio žmogaus, žygdarbis, sąmoningas pasirinkimas. Taip pat sąmoningai jis gali grįžti atgal, į dieviškąjį būvį ir, susijungęs su Dievu Tėvu, pakilti virš visko.
Taigi, 1486 – tais, likus daugmaž keturiems šimtams metų iki Frydricho Nyčės, kalbama apie Antžmogį, apie Dievui prilygstantį Žmogų. Ta lygybė glūdi aukštesniajame prote, mens. Prote yra Visybės atspindys.
Iš kur Piko dela Mirandola traukė šitas erezijas? Kaip sveiko proto žmogus gali viešai skelbti tokias fantazijas Vatikano pašonėje laikais, kai Lietuvą ir Lenkiją dar valdė Kazimieras Jogailaitis?
Turbūt nedaug tokių, kurie bent viena ausimi nebūtų girdėję apie Hermį Trismegistą. Aišku, kad iš tiesų tai tokio nebuvo. O gal buvo? Piko dela Mirandola ir jo amžininkai šventai tikėjo, kad egiptiečio Hermio autorystei priskiriami veikalai „Asklepijas“, „Poimandras“ bei „Smaragdo lentelė“ (Tabula Smaragdina Hermetica) buvo parašyti Mozės laikais, o gal ir dar anksčiau. Šiandien tvirtinama, kad „Asklepijas“ ir „Poimandras“ sukurti helėniškuoju laikotarpiu, maždaug II – IV a. pr. m. e., nors dar prieš kelis dešimtmečius istorikai datą buvo pavėlinę net iki II – IV a. (mūsų eros). Lyg ir neabejojama, kad hermetizmo srovė smarkiai įtakojo neoplatonizmą, helenistinę astrologiją, gnosticizmą, ankstyvąją krikščionybę, kabalos tradiciją, o gal ir pati viso to buvo įtakojama. Žodžiu, miglotos ir paslaptingos yra šio mokymo ištakos. Tačiau, jei reikėtų pasakyti, kas padarė didesnę įtaką Vakarų civilizacijos minčiai, kas stovėjo lyg mūras kitoje upės pusėje nei Aristotelis (tas, kuris viduramžiškasis, o ne tas, kuris tikras), kas jam labiausiai priešinosi ir buvo rimčiausia opozicija – Platonas ar tris kart didis Hermis, Mercurius ter Maximus, tai, manyčiau, jog pastarasis. Marsilijus Fičinas (1433 – 1499) jau buvo ėmęs versti Platoną į lotynų kalba, kai jo rankose atsidūrė Kozimo de Mediči agentų atgabenti hermetiniai rankraščiai graikų kalba – metęs (laikinai atidėjęs) Platoną, Marsilijus, lyg akis išdegęs, godžiai puolė prie Hermio.

Mes nežinome, kaip atrodė Hermis Trismegistas

Nežinome, ar jis iš viso buvo

Kaip galėjo padorus, dievobaimingas krikščionis ir puikus astrologas (kas tais laikais vienas kitam netrukdė) Marsilijus Fičinas imti versti atvirai eretišką, magijos ir didelių paslapčių pilną traktatą? Jame teigiama, kad Visata yra vientisas organizmas, kurio atskiros dalys susijusios ypač sudėtinga tarpusavio saitų arba kitaip – maginių ryšių – sistema. Magas tas, kuris žino, kaip įsiskverbti į tą sistemą, kaip išnaudoti ryšius. Pasaulio Siela hermetizme – ne abstrakcija, ne poetinė metafora, o konkreti fizikinė savybė, kurią galima pajungti žmogaus reikmėms. Dialogo forma sukurtame traktate „Asklepijas“ Hermis Trismegistas (kurio nebuvo, bet gal jis ir buvo) pasakoja Asklepijui, jog žmogus pats gali kurti dievybes. Egipte, tais šviesaus klestėjimo, kosmoso religijos viešpatavimo laikais, žmones mokėjo kurti stabus, į kuriuos pritraukdavo antgamtines jėgas. Stabai kalbėjo ir judėjo. Jie gydė ir pranašavo.
Kai skaitau panašius dalykus, mano skepsio suluošinta proto dalis tuoj įsivaizduoja kažkokią suktybę, bando įžvelgti apgaulę, mulkinimą. Kita vertus, niekada nepamiršiu mėgstamiausios vaikystės knygos – Turo Hejerdalo „Aku aku“. Ten ne Egiptas, ten apie Velykų salą, o autorius rimtas skeptikas, ateistas, ne lengvatikis jokiu būdu. „Jos pačios ėjo“ – nenuilsdami ir be ironijos tvirtino vietiniai ilgaausių palikuonys keliautojui Turui, kai šis atkakliai, nors ir nesėkmingai, bandė aiškintis, kokiu būdu Velykų salos moai – daug tonų sveriančios akmeninės statulos – iš jų kaldinimo vietos patekdavo į pakrantę.

Jos pačios ėjo

Vienaip ar kitaip, Hermis Trismegistas (kad ir kas jis būtų) tvirtino, jog stabų kūrimo pagrindas buvo matematika, nieko daugiau. Origeno, vieno iš Bažnyčios tėvų, raštuose yra vieta, kurioje jis, cituodamas Celsą, aprašo sceną, kai pagonis kaltina krikščionį, jog tas išjuokia egiptiečius, kurie juk atvėrė daugelį giliausių paslapčių ir aiškina, jog šis kultas (maginė egiptiečių religija) yra nematomų idėjų, o ne mirtingų gyvūnų ar stabų, garbinimas. Maginės jėgos pripildyti stabai – tik fasadas religijos, kuri iš tiesų yra proto religija, Vienio, kuris slypi už Visko, garbinimas. Adeptai garbinimą suvokia kaip kilimą, lipimą laiptais, pradedant keistomis įvairiausių dievybių formomis, į kurias manipuliacijomis elementų ir dangiškame pasaulyje įkvėpta gyvybė, iki konceptualaus pasaulio arba Idėjų dieviškame prote (mens). Aukščiausias mago pasiekimas – magas žynys, atveriantis kelius į Visatos sąrangos suvokimą.
„Kodėl Meilę vadina magija?“ – klausia M. Fičinas. – Todėl, kad visa magijos jėga glūdi Meilėje. Maginis veiksmas yra savotiška vieno objekto trauka kitam, kuri atsiranda dėl natūralaus panašumo. Visos šito pasaulio dalys, panašiai kaip gyvos būtybės kūno dalys, priklauso vien nuo Meilės ir yra susiliejusios į bendrą vienybės samplaiką. Iš šios samplaikos gimsta bendra Meilė, o iš šios Meilės gimsta visuotine tarpusavio trauka. Tai ir yra tikroji magija.“
Vis dėlto Marsilijus Fičinas buvo labai atsargus magas, nevaikščiojo peilio ašmenimis. Tai ne Džordano Bruno, kuris liepsnojančia širdimi, dėl iš tiesų laiką pralenkusių įsitikinimų, tiesiogine to žodžio prasme nuėjo į ugnį. Fičino magija nė iš tolo nepriminė Čeko d`Askoli (pelnytai supleškėjusio) juodo nekromantinio raganavimo, jis nemaišė visokių šlykščių mikstūrų iš garsiosios, maurų Ispanijoje parašytos, „Pikatriks“ . Jo naktys nebuvo tokios įspūdingos kaip Izaoko Niutono. Gerai žinoma, kad jis praktikavo talismaninę magiją -sudėtingą astrologinį meną. Teisingai pagaminti talismanai, t.y. manipuliacija vaizdu, turėjo savybę pritraukti reikalingas gamtos jėgas. Rimti talismanai – tai ne tik mago dirbtuvių gaminiai. Ko gero, niekada nepagalvotumėt, kad pvz.: Sandro Botticelli „Pavasaris“ – Veneros simbolio talismanas, o Albrechto Diurerio „Melancholija“ – Saturno.
Yra hermetiniuose raštuose kai kas, kas kelis šimtmečius Bažnyčią išlaikė savotiškame pakantume, o retkarčiais (XVI – XVII a.) netgi atvirame flirte su šiuo mokymu. Teigiama, jog Hermis Trismegistas išpranašavo ir Egipto kosmoso religijos nuosmukį, ir užgimsiančią krikščionybę. Apologetas Laktancijus, kuris Hermį Trismegistą taip pat nukelia į gūdžiausius senovės laikus (gal net prieš patį Mozę), pabrėžia, jog Hermis, didis asmuo ir šventasis, išpranašavo Jėzaus atėjimą ir tvirtina, jog šiaip jau (atmetus magiją) hermetizmas labai artimas krikščionybei. Marsilijus Fičinas, remdamasis Laktancijumi, bandė sukurti saugią, nekenksmingą krikščionišką magiją. Jei susipažintumėt su jo patarimais, ko gero, susidarytų įspūdis, jog skaitote Renesanso laikų psichoterapeuto, o ne mago raštus.

Sienos katedra

Hermis Trismegistas Sienos katedroje

Bet M. Fičinas – vienas lauke karys. Net artimiausias mokinys Džiovanis Piko dela Mirandola jo „saugiosios magijos“ nepalaikė. Priežastis paprasta – saugi magija neveiksminga. Piko sako, neveiksminga be nuodugnaus praktinės kabalos išmanymo. Džiovanis Piko ir Marsilijus kartu nuveikė milžinišką darbą: grąžino magijai aukščiausios intelektualinės tradicijos vietą, abu kovojo už magijos – gerosios ir blogosios – griežtą atskyrimą, kalbėjo apie mago moralinio tyrumo būtinybę. Tačiau Džiovanis Piko priešinosi „jaukiosios, nepavojingos, naminės“ magijos idėjai. Jo magija eina koja kojon su praktine kabala (ankstyvoji kabala, kaip žinia, buvo smarkiai veikiama gnostikų). Dar toliau pažengė magų magas Džordanas Bruno (1548 – 1600), kuris tvirtino, jog būtina atsisakyti krikščionybės ir pilnai grįžti prie egiptietiškos maginės religijos, už ką ir buvo gyvas sudegintas.
Magas, išmanantis gamtinę filosofiją, matematiką bei mechaniką, gali kurti stebuklus, sako raganius Kornelius Agripa. Maža to, šiuos mokslus magui tiesiog privalu išmanyti, jei tas nori pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Šiandien jau aišku, kad Švietimo epochos bei naujojo mokslo šerdis glūdi Renesanso magijoje. Hermio citatos Mikalojaus Koperniko raštuose, Izaoko Niutono panirimas į okultizmą ir, galbūt, priklausymas rozenkreiceriams (jei tikrai, kaip atsargiai mini šaltiniai, rocenkreiceriai išaugo iš džordanistų sektos, įkurtos Dž. Bruno jo buvimo Vokietijoje metu) – lengviau pasakyti, kas iš Apšvietos šauklių nebuvo susijęs su hermetizmu. Vienas tokių, ko gero, mažiau susijusių – Johanas Kepleris. Tačiau jis buvo astrologas.
Kyla natūralus klausimas – kodėl Naujasis (mokslo) amžius išaušo taip vėlai? Juk pagrindas jai buvo paklotas jau helenizmo laikotarpiu. Graikai, puikūs matematikai ir mokslininkai, daug atrado mechanikoje ir kituose taikomuosiuose moksluose, tačiau kodėl taip ir nežengė svarbiausio žingsnio, neperėjo nuo teorijos link praktikos, kodėl, sukaupę šitiek žinių, nepradėjo veikti? Garsi mokslininkė F. Yates darė prielaidą, kad tiesiog…. nenorėjo. Iš esmės, graikai nenorėjo veikti. Praktinė veikla juk toks miesčioniškas, amatininkiškas užsiėmimas. Praktika yra Nuopuolis palyginus su vienintele žmogaus orumo nežeidžiančia veikla – filosofine kontempliacija. Viduramžiais ši nuostata įgavo panašią formą: filosofijos viršūnė yra teologija, o tikrasis žmogaus tikslas – kontempliacija. Bet koks noras veikti (paveikti, pakeisti, įtakoti) gamtą gali kilti tik nuo velnio.
Tačiau Apšvieta, kaip ir Bažnyčia, naujai prikeltą Hermį Trismegistą ir jo magų plejadą priėmė tik iš dalies. Nepaisant to, kad XVI – XVII a. religinės nesantaikos draskomoje Europoje buvo rimtai svarstoma religinį hermetizmą (išlaisvintą nuo magijos ir apribotą troškime pažinti Visybę ir save) priimti kaip naują taikos kelią, išvaduosiantį nuo pjautynių, o Apšvietos mokslo pradžia buvo pastatyta ant magų triūso, grynasis hermetizmas liko pogrindyje, toliau kultivuojamas tik rozenkreicerių, masonų, iš dalies astrologų. Kodėl taip nutiko – atskira ir ilga kalba. Tik užsiminsiu, kad, ko gero, negalima kalbėti apie vienalytį Renesanso humanizmą. Buvo dvi, viena kitai visiškai prieštaraujančios ir besipjaunančios tarpusavyje, humanizmo tradicijos. Tos dvi tradicijos taip nesuprato viena kitos, kaip ir šiandien yra žmonių negebančių skaityti tarp eilučių, suvokti simbolio, pagauti ironijos. Formos, o ne turinio ir prasmės garbintojai, iškraipytojo Aristotelio mylėtojai, „gramatikos pedantai“, kaip niekinamai juos vadino Džordanas Bruno. Ir kita grupė, kuri pati apdovanota minėtais gebėjimais, nuoširdžiai nesuvokia pirmųjų neįgalumo.
Filosofiniai hermetiniai raštai remiasi helenistine astrologija ir astraline magija. Džovanis Piko dela Mirandola yra parašęs „Prieštaravimus dieviškajai astrologijai“ – tekstą, kuris iš pirmo žvilgsnio yra baisi kritikos strėlė astrologijai. Tačiau ne viskas taip paprasta. Jei įdėmiai perskaitytumėt garsųjį manifestą „Apie žmogaus orumą“ – ten kalbama apie Antžmogį, apie žemiškojo ir mirtingojo žmogaus pakilimą virš materijos, savo prigimtinės kūrybinės jėgos susigrąžinimą, grįžimą į tobulą idėjų būvį. Antžmogio, atvirkščiai nei į materiją nugrimzdusio žmogaus, nebeveikia šviesuliai, nebereikia astrologijos, jis nepaklūsta dangui, jis pats yra dangus.
Kaip pasiekti tokia būseną? Kaip tapti Antžmogiu? Vienintelis kelias, sako hermetikai, yra per protą. Yra tokia praktika, vadinasi ji „mnemonika“ – atminties menas. Šiaip jau, mnemonikos istorija ilga, ji aktyviai buvo praktikuojama ir Antikoje, ir Viduramžiais – nebūtinai maginiais tikslais. Tačiau hermetikai mnemonikos techniką ėmė naudoti tam, kad išgautų Visatos atspindį prote, kad suaktyvintų savo aukštesnįjį protą, o taip pat, nugalėtų ydų žvėrį (666) savyje.

Nežudyk gyvūno. Nužudyk žvėrį savyje.

Mnemonikos principas paprastas, tačiau kuo toliau į mišką, tuo ten daugiau malkų. Pvz.: jei Antikos laikų oratoriui reikėjo įsiminti, atmintinai išmokti ilgą tekstą, tai kokiame nors pastate jis kabindavo simbolinius, teksto punktus primenančius, vaizdus. Sakydamas kalbą, oratorius mintimis „eidavo“ per tą pastatą ir, „regėdamas“ vaizdus, atsimindavo tolimesnes teksto pastraipas. Hermetikai šitą metodą ištobulino iki begalybės – archetipinius ir magiškai aktualizuotus vaizdus atstojo zodiakas, o taip pat žvaigždynai, Antikinė mitologija (kurios prasmė iki šių dienų neva „pamesta“). Jie siekė visiško aukštesniojo proto išlaisvinimo, kad susijungtų su dieviškuoju Protu. Ko gero, tai ir yra pagrindine magijos idėja – visiška žmogaus transformacija. Teoriškai modernioji astrologija, kuri pagrindine savo užduotimi taip pat laiko žmogaus virsmą (tik ne į Antžmogį, bet disharmoniją versdama harmonija) – žvelgiant šiuo požiūriu, taip pat yra magija.
XI a. maurų Ispanijoje atsiradusiame manuskripte „Pikatriks“ (autorius nežinomas, galbūt jų keli) yra tokia labai įdomi simbolinė ištrauka, kuri, sakyčiau, vainikuoja magijos temą. Pasakojama, kad kadaise, be galo seniai, Egipte stūksojo idealus miestas Adocentinas (al Ašmunain), kuriame gyveno šviesos visuomenė*. Jį valdė išmintingasis filosofas Hermis Trismegistas, kuris ten pastatė Saulės šventyklą ir gyveno joje nematomas. Adocentinas buvo suplanuotas remiantis astrologine logika. Jo centre – tvirtovė su keturiais vartais. Rytų vartus puošė Erelis, vakarų – Jautis, pietų – Liūtas, šiaurės – Šuo. Figūros saugojo tvirtovę nuo nekviestų svečių. Aplink miestą Hermis išdėstė maginius vaizdus taip, kad jų veikiami žmones tapo dori ir apsaugoti nuo pikto.
Ateis laikas, sako Hermis, kai žmonija pasieks visišką dugną. Tuomet sukils Žemę globojantys dievai ir ims karaliauti pačiame Egipto pakrašty. Ten, saulėlydžio pusėje, bus įkurtas miestas ir visi mirtingieji vandeniu ir sausuma į jį skubės.

Kas ten žino, gal tai tik alegorija. Bet, jei pasitvirtino Hermio pranašystė apie Egipto religijos nuosmukį ir krikščionybės aušrą, gal kada nors išsipildys ir ši.

*Įkvėpti Hermio, Tomazas Kampanela parašė „Saulės miestą“, o Tomas Moras „Utopiją“.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

Pažiūrėkite į paveikslėlį. Nekreipkite dėmesio, jog nelabai kokybiškas, ranka ir skubotai pieštas, fotografuotas greitomis. Šiuo atveju, svarbu ne forma, o turinys. Jei norime suvokti planetų ciklą, o tuo pačiu ir šį, be galo sudėtingą, laikmetį – dabartį, praeitį ir ateitį, apskritai quo vadis? – turime aiškiai įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, kaip tiksi mechanizmas. Taigi, tarkime, kad:

1. Apskritimas yra laiko tarpas.
2. Apskritimas dalijamas į 360 laipsnių.

Dvi planetos  susijungia Žemės stebėtojo atžvilgiu. Atstumas tarp planetų, žvelgiant iš Žemės, lygus nuliui laipsnių. Tai yra vadinama konjunkcija – gimimas, pradžia, istorinio judėjimo užuomazga, sėklos sėjimas ir sudygimas, svarbiausias momentas.

Laikas slenka ir dvi planetos, žvelgiant iš Žemės, formuoja kampą, aspektą. Pirmas reikšmingas aspektas yra sekstilis, šešiasdešimties laipsnių kampas. Jis pozityvus. Pasėtas augalas auga, matomi apčiuopiami, realūs užsimezgusio istorinio judėjimo įvykiai, statybų laikas.

Vėliau, kvadratūra – devyniasdešimt laipsnių, pirma krizė. Konfliktas, nukrypimas nuo kurso, negatyvaus lūžio akimirka. Išryškėja idėjos, pasėtos konjukcijos metu, trūkumai.

Šimtas dvidešimt laipsnių – trinas – labai pozityvi, konstruktyvi fazė, pasiekimas, vystymas. Aktyvios plėtros, ekspansijos laikas.

Šimtas aštuoniasdešimt laipsnių – opozicija – vidinis arba išorės konfliktas. Nesutarimai, nuomonių išsiskyrimai, išbandymų metas, silpnėjimas, nuosmukis, saulėlydis.

Du šimtai keturiasdešimt laipsnių yra dukart po šimtą dvidešimt, arba antrasis trinas. Po krizės ateina atsigavimas, padėtis normalizuojasi. Gynybos priemonės. Asociatyvi fazė.

Du šimtai septyniasdešimt laipsnių arba antroji kvadratūra – vėl krizė. Pusiausvyra, nusistovėjusi trino metu, braška per visas siūles.

Trys šimtai trisdešimt laipsnių, antrasis sekstilis – atsigavimas, palengvėjimas, atkūrimas, pagyvėjimas jau naujose sąlygose.

Trys šimtai šešiasdešimt arba vėl nulis laipsnių, nauja konjunkcija – patirties pabaiga, metamorfozė, perėjimas į naują lygmenį, pakilimas spiraliniame judėjime.

Štai tokios yra pagrindinės kiekvieno planetų ciklo fazės. Dar yra nepagrindinių, jos kartkartėmis taip pat gali reikšmingai įtakoti įvykių eigą, tačiau, kad susivoktum laike, ko gero, pakanka žinoti svarbiausias.

GEGUŽĖ

Gegužę jau visu smarkumu imsime justi Saturno – Urano triną. Ciklas prasidėjo 1988 metais įvykusia konjunkcija, o baigsis 2032 – ais. Tai bus antrasis trinas (žr. aukščiau), vadinasi, reikia tikėtis šiokio tokio atsigavimo po krizės. Tačiau kas, tikėtina, turėtų atsigauti?

Saturno – Urano ciklas politinėje astrologijoje yra siejamas su dešiniąja pakraipa (taip pat ir ultra dešiniąja), autoritarine, konservatyvia „tvarkos politika“, imperializmu, kapitalizmu, sunkiąja, karo pramone.

Paskutinė šio ciklo krizės fazė buvo 2007 – 2011 metų opozicija (žr. aukščiau). Siautė arabų pavasaris. Bankuose ūžė krizė. 2008 – ais Jungtinės Valstijos ir Izraelis įtarė, jog Šiaurės Korėja padeda Sirijai statyti branduolinį reaktorių, skirtą branduoliniam ginklui kurti. Pačioje Šiaurės Korėjoje 2009 m. vėl buvo požeminiai branduolinio ginklo bandymai ir krūvos pažadų prisigaminti dar daugiau plutonio.

2017 – ais, ypač gegužę, o vėliau dar ir rudenį, – Jungtinių Valstijų dominavimo laikas, galimybė išspręsti bent jau dalį opozicijos (2007 – 2011) metu susikaupusių problemų, stabilizuoti ekonominę ir politinę padėtį. Tačiau nėra jokios garantijos, kad tie sprendimai išeis į gera. 2021 – 2022 m. vėl laukia krizinis periodas (antroji kvadratūra, žr. aukščiau), kai pasimatys viskas, kas 2017 – ais buvo padaryta negerai. 2003 m. (pirmojo trino, žr. aukščiau) Dž. Bušas jaunesnysis pradėjo Irako karą, kuris truko ilgai, o jo pasekmių pabaigos artimiausiu metu nematyti. Šių metų rugpjūtį įvyksiantis visiškas Saulės užtemimas Liūto ženkle (jungsis su Regulo žvaigžde), kuris bus matomas Jungtinėse Valstijose, yra dar vienas ženklas, sufleruojantis, jog, ko gero, šis Urano – Saturno trinas, nesibaigs vien pagąsdinimais, karo laivų paplaukiojimais, kad galima tikėtis, jog bus imtasi realių karinių veiksmų.

Šiaurinio ir Pietinio Mėnulio mazgų „mechanizmas“

Gegužės 10 d. įvyks dar vienas reikšmingas astrologinis įvykis – Mėnulio mazgai (ekliptikos ir Mėnulio orbitos susikirtimo taškai) keičia ženklus, iš Mergelės/Žuvų ašies pereina į Liūto/Vandenio. Šiaurinis ir Pietinis (arba kitaip – Rachu ir Ketu) Mėnulio mazgai vienoje ženklų ašyje išbūna maždaug pusantrų metų ir simbolizuoja kolektyvines nuotaikas, kolektyvinį emocionalumą. Kai mazgai keliavo per Mergelės/Žuvų ženklus bendrą atmosferą galima buvo apibūdinti kaip sumaišties, eskapizmo, vidinių pergyvenimų, prisiminimų bangos apie išgyventas traumas, bet tuo pačiu ir savęs gydymo, pagalbos kitiems. Tų laikų, kai Mėnulio mazgai buvo (dar vis yra) Mergelėje/Žuvyse herojus buvo mažas žmogus, siauros specializacijos specialistas, kurio jėga – ne charizma, ne išskirtinumas ar unikalumas, o kolektyvinės „žingsnis po žingsnio“ pastangos. Ir Mergelė, ir Žuvys yra moteriški ženklai. Ir štai dabar, nuo gegužės 10 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. Šiaurinis Mėnulio mazgas atsidurs vyriškame Liūto ženkle, o Pietinis pereis į Vandenį. Kolektyvinės nuotaikos keičiasi ir jei jas reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai sakyčiau, jog tai kūrybos ir ekspresijos laikas – individualios ir grupinės.

Politikoje Mėnulio mazgai Liūte/Vandenyje simbolizuoja autoritarizmo ir demokratijos priešpriešą. XX amžiuje nebuvo ramu, kai Rachu atsidurdavo Liūte, o Ketu Vandenyje. Štai 1942 – tais buvo pradėtas garsusis Manheteno projektas – mokslininkai kūrė atominę bombą. 1962 – tais, Karibų krizės metu, bombos vos nebuvo pradėtos mėtyti, o 2001 – tais vietoj bombų buvo lėktuvai. Įdomu, jog Vladimiras Putinas 2000 – taisiais pirmą kartą tapo prezidentu, jo paties gimimo brėžinyje Rachu Liūte, Ketu Vandenyje, o tai reiškia, kad 2018 – taisiais baigiasi jo 18.5 metų ciklas – tai gali būti valdžios pabaigos metai arba perėjimas į visiškai kitą lygmenį, diktatūros stiprinimą visomis įmanomomis priemonėmis. Rachu Liūte, Ketu Vandenyje taip pat turi ir Barakas Obama bei turėjo Mahatma Gandis. Ryškūs poliai – arba vedi savo šalį autokratijos keliu (V. Putinas), arba, atvirkščiai, esi humanizmo bei demokratijos šauklys (B. Obama, M. Gandis).  Arba valdžia tai caro valdžia, valdžia vardan valdžios, arba valdžia (Liūtas) tik priemonė idėjoms, būtinai humanistinėms, progresyvioms,  (Vandenis) įgyvendinti. Tačiau priešingi poliai yra kartu, jie neatskirti, o susiję. Todėl regimybė  – geras valdovas, blogas valdovas – visada turi šešėlinę, priešingo poliaus pusę.

Iki gegužės 4 d. Merkurijus vis dar retrogradinis. Nuo gegužės 4 d. iki 21 d. Merkurijaus judėjimas bus „šešėlinis“, t.y. jau judėdamas tiesiai jis pamažu grįš į tą patį 4 Jaučio laipsnį, nuo kurio balandžio 9 d. ėmė judėti atatupstas. Kai Merkurijus juda atbulai, paprastai patariama nespręsti nieko labai svarbaus, kadangi labai tikėtina, jog turima informacija yra nepilna. Taip pat abejotinos yra ir tuo metu atliekamos sociologinės apklausos, įvairūs skambūs pareiškimai, rinkimų kampanijos. Šešėlinio judėjimo metu paprastai išryškėja visos retrogradinio periodo klaidos, blogi sprendimai, atidumo trūkumas. Tačiau gegužės pirma pusė bus retas ir neįtikėtinai svarbus momentas mokslo sferai, atradimams, progresui – „nuostabaus proto“, genialių minčių konfigūracija danguje!

O TUO METU LIETUVOJE….

Nyčė Lietuvoje nesuprastų

Frydrichas Nyčė 2016 – 2017 metų Lietuvoje nesuprastų. Nyčė, pašaipiai vertindamas platoniškąją metafiziką, kadaise rašė:

„Kaip galėtų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojamas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys ar dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, savo kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų ir geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis – būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, „daiktas pats savaime“: čia, o ne kitur slypi jų pagrindas!“– Toks samprotavimo būdas – tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida: remdamiesi šiuo „tikėjimu“, jie bando pasiekti „žinojimą“, kurį galop iškilmingai paskelbia „tiesa“ (Nietzsche 1991 [1886]: 319–320).

Tikrai nieko nesuprastų Nyčė Lietuvoje, kuri ką tik išgyveno sunkų ir slogų Mėnulio mazgų Mergelės/Žuvų ženkluose laikotarpį bei Neptūno jungtį su Immum Coeli (labai svarbiu tašku astrologiniame brėžinyje). Kaip įmanoma šimtmečiais skriausti savo vaikus, iš kartos į kartą traumuoti vieniems kitus ir staiga, įvykus keliems baisiems, tačiau įprastiems savo prigimtimi, nusikaltimams, visiems kartu raudoti? Lyg apsivalymas koks, lyg kolektyvinė atgaila. Kaip čia taip įmanoma, kad vienas (svarbiausias) mūsų simbolis sostinės širdyje griūna, o kitą (svarbiausią) mistiškai parneša vienas romantizmo dvasios nepraradęs mūsiškis? Kaip įmanoma vienu metu ir norėti išnykti, ir išsaugoti save ir savo Tėvynę?

Tačiau gegužė keis nuotaikas ir Lietuvoje. Nors kolektyvinės depresinės nuotaikos, su mažomis pertraukomis, laikysis iki metų pabaigos, besikeičiančią šviesulių padėtį, ugninę aktyvią, drąsos ir entuziazmo energiją, pajusime ir mes. Gegužė geras laikas svarbioms reformoms (bet tik tuo atveju, jei jos racionalios, idealistiniai svaičiojimai duš į šipulius). Tačiau liepos vidurys, rugpjūtis, rugsėjis (ypač rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pradžia) – didesnė valdžios krizės bei skandalų tikimybė. Ir dėl to neramu, nes artėjant rugsėjo 14 – 20 d. Rusijos karinėms pratyboms „Zapad“, gerai būtų susitelkusi ir vieninga valdžia.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

Didžiausias ir pagrindinis priekaištas astrologijai, lyg neperžengiama kliūtis, skirianti tą, kas visuotinai priimta ir autoritetų patvirtinta nuo fantazijų, išsigalvojimo, tuščių sapnų ir bepročių kliedesių, buvo 1975 – ais žurnale „The Humanist“ padaryta išvada, jog astrologija tolygi magijai, jog tai yra magija.  Minėta išvada nebuvo niekuo paremta, mokslininkai net nepamėgino nors trumpai apibrėžti, kodėl jie taip mano.

Jeigu paklausite krikščionių, ypač fanatiškai tikinčiųjų, nuomonės, išgirsite panašų priekaištą – burtai, raganavimas ir astrologija yra vienas ir tas pats ir (nes) kyla iš to paties, labai negero, šaltinio, todėl doras krikščionis atmeta visa tai. Ar išsižadi piktosios dvasios? Taip!

Tačiau tais retais atvejais, kai, Apšvietos laikais, taip pat ir vėliau, mokslo vyrui kildavo noras iš esmės, nuodugniai pakritikuoti, išreikšti skeptišką požiūrį į astrologiją ne vienu sakiniu, o gal net keliolika, jis griebdavosi vienintelio įkvėpimo šaltinio – Renesanso mago ir kabalisto Džovanio Piko dela Mirandolos „Prieštaravimų dieviškajai astrologijai“ (1494 m.)

Magija yra nesąmonė (mokslininkams), blogis (tikintiesiems), bet magais, esant reikalui, galima ir kliautis, pasitikėti (Piko dela Mirandola).

Nežinau, kaip jums, bet man šioje vietoje labai norėtųsi paklausti – kas yra magija?

Akivaizdu, jog nekalbama apie teatrą – „maginius“ cirko triukus, iliuziją, skirtą publikai linksminti, pramogą. Savaime suprantama ir tai, jog, ko gero, negali būti vieno ir tikslaus magijos apibrėžimo. Be abejo, magijos suvokimas ir požiūris į ją tampriai susijęs su vienokia ar kitokia kultūra, tradicijomis. Iš lietuviškų pasakų žinome apie piktąsias ir gerąsias raganas, baltąją ir juodąją magiją. Esame girdėję ir apie XVI a., ko gero, realiai gyvenusį magą Tvardauską, kuris, jei tikėtume padavimu, gedinčiam ir ramybės nerandančiam Žygimantui Augustui buvo iškvietęs Barboros Radvilaitės vėlę. Be to, magas Tvardauskas, kaip ir garsusis Džonas Dee, esą turėjo magišką veidrodį. O taip pat jis parašė kažin kokią baugią knygą ir ją užkeikė. Nei knyga, nei veidrodis (atvirkščiai nei turėtas Džono Dee) neišliko. Tačiau visi žinome, jog burtai gali būti ir kitokie, burti (bent jau orus) gali kiekvienas – gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti, avys bliauna prieš didžiuosius šalčius, o skrendantys paukščiai neša žinią. Tai tokia magija, kai aplinka stebima pasyviai, nesikišama savo valia, nebandoma įtakoti.

Vis dėlto, ta magija, kurią suprantame kaip tikrą (blogį, jei esame krikščionių fanatikai, nesąmonę, jei scientistai) reiškia aktyvų proto ir valios veiksmą, aktyvią iš ko nors kylančią jėgą.  „Ceremoninė (arba aukštoji) magija yra senovinis dvasių užkeikimo ir jų valdymo menas, moksliškai taikant tam tikras formules“ – kadaise rašė Manly Palmer Hall. Aleister Crowley mokinė Dion Fortune pažengė toliau ir magiją apibrėžė kaip „ meną keisti sąmonę valios pagalba“.

Jei tik panorėsite, apibrėžimų rasite ir daugiau. Bet, nepaisant to, kaip gudriai jie bus surašyti, visus juos vienys tai, kad apibrėžiamas dalykas yra neįmanomas Visatoje, kuri veikia pagal tradicinio mokslo modelį, pagal jo principus. Juk kalbama, kad magija turi reikalą su antgamtiniu pasauliu, o tai lyg ir reiškia, kad ji priešinga mokslo nustatytiems gamtos dėsniams. Tiesą sakant, vargu ar tai rimtas priekaištas, nes jokioje kultūroje „nustatyti gamtos dėsniai“ nebuvo ir nėra pilnai suvokta bei visa aprėpianti tiesa.

Ko gero, labiausiai mokslinę nuo maginės pasaulėžiūros skiria magų įsitikinimas, jog be regimosios gamtos, kuri yra mokslo tiriamasis laukas ir kuriuo mokslas, bent jau iki šiol, apsiribojo, egzistuoja paraleliniai pasauliai, sferos, kurios galbūt yra „aukštesnės“, „tobulesnės“ už mus supančią regimybę. Tokiu būdu, nors didžiąją daugumą reiškinių, kuriuos patiriame ir regime, galima paaiškinti moksliniu būdu, kartkartėmis susiduriame su tuo, ko moksliškai nepaaiškinsi, nes giliausios šaknys to „nepaaiškinamo“ glūdi ne regimajame (tiriamajame) pasaulyje, o regimojo ir neregimojo pasaulių sąveikoje.

Maginis mąstymas žengia dar toliau ir teigia, jog sąmonė yra egzistencijos šerdis. O magija yra sąmonės technologija (gebėjimas valdyti, keisti sąmonę). Neurologiniai (moksliniai) tyrimai gi atvirkščiai – sąmonę traktuoja tiesiog kaip gamtinį fenomeną, kurį galima suvokti ir iki galo ištirti, pasitelkus chemiją ir fiziką.

Ką bendro turi magija ir astrologija? Jeigu apsiribosime tuo, kad magija yra valios ir sąmonės aktas, skirtas priversti ką nors įvykti, turint omeny, jog tas „kas nors“ galbūt nėra regimojo pasaulio būtybė, galbūt tai net nėra gyva būtybė – tokiu atveju, ko gero, astrologija gali pasitarnauti tik laiko, kuris būtų palankiausias tokiam aktui, parinkimui. Iš esmės, vien astrologijos pagalba neįmanoma nei dvasių iššaukti, nei šventųjų prisikviesti, nei, tuo labiau, liepti kokiam demonui nudirbti darbą.

Magiją ir astrologiją galbūt galima gretinti pagal tai, jog teiginys „paralelinės sferos egzistuoja“ nei vienai, nei kitai nėra svetimas. Maža to, ir vienai, ir kitai būdinga tvirtinti, jog Visybė (kartu su visais įmanomais paraleliniais pasauliais) turi sąmonę, jog ji yra gyva.

Magijoje pabrėžiama sąmonės pokyčio būtinybė, kurios pagalba galima pasiekti paralelines sferas. Tam, kad sąmonė pakistų, reikia ne tik valios, reikia tam tikros technologijos – formulių, kalbos. Štai šiame taške, astrologija ir magija, regis, turi daugiausia bendrystės. Kai magas kalba užkeikimus (kurie gali būti skirti ir piktajai, ir gerajai dvasiai), jis naudoja kalbą, tam tikras kalbines formuluotes. Kai paprasti tikintieji suplūsta į šv. Mišias, jie kalbos pagalba siekia ryšio su Dievu, t.y. su antgamtiniu, paraleliniu pasauliu. Būrys žmonių vienoje vietoje tuo pačiu metu kartojantys tuos pačius žodžius (maldą lyg magai užkeikimą) – kas tai, jei ne magija? Nors astrologijoje nėra nei užkeikimo, nei maldos, tačiau pati astrologija yra kalba, sudėtinga kalbos sistema, panaši ir į programavimo kalbą (ir vienoje, ir kitoje – tik pamėginkit šiek tiek suklyst!), ir į simbolio skaitymą, kuriame yra vietos ir metaforai, ir vaizduotei, ir poezijai. Astrologija (kaip iš dalies ir magija) skirta gauti ir perskaityti žinutę, kuri siunčiama (ar nuolat esti) tam tikrą – žmogaus gimimo ar apskritai bet kokios pradžios – akimirką. Kas siunčia tą žinutę, iš kokių sferų, per dangaus šviesulių išsidėstymą, kuris tik tarpininkas, ji mus pasiekia? Ar užtenka vien tik astrologinės kalbos jai perskaityti, ar astrologo sąmonė taip pat vaidina svarbų vaidmenį?  Kai XV – tame amžiuje Piko dela Mirandola pliekė astrologiją, jis jau buvo gerai susipažinęs su XII – XIII a. mąstytojų Aristotelio traktavimu – platoniškosios idėjos, formos, esmės gali egzistuoti tik prote, o kas prote, tas netikra, tikra (reali) yra tik regimybė. Nors pats Aristotelis šito neteigė, Viduramžiais jo tekstas šitaip buvo suprastas, vėliau, net tokių gabių žmonių kaip Džovanis Piko dela Mirandola, pakartotas, todėl klausimas iš kokių sferų per astrologinę kalbą mus pasiekia žinutė – absurdiškas. Juk siela ir dvasia yra labiau fantazija nei realybė, o gyvenimas ir sąmonė tėra „tikiu tuo, ką matau“, paviršiniai reiškiniai.

Magija ir astrologija galbūt tėra tai, kas realiai egzistuoja, bet mokslo kol kas nesuvokta, neperprasta. Šiuo požiūriu iš tiesų magija ir astrologija yra vienoje barikadų pusėje. Kita vertus, yra dar ir moralės klausimas. Juk dažnai teigiama (ypač giliai tikinčių), jog magija, o taip pat ir astrologija, yra pavojingi užsiėmimai. Tačiau ar ne tokie patys pavojai glūdi mokslo ir technologijų sferoje? Jei žmogus neturės išminties, vidinio lakmuso popierėlio, dvasinio sąmoningumo, tai ar branduolinė fizika, ar magija – tas pats nelabasis.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

Nors astrologija jau daugelį šimtmečių skinasi kelią lydima nuolat burnojančių skeptikų būrio, tačiau iš tiesų rimtų – pakenkusių, sukrėtusių –  išpuolių prieš ją per gerus du tūkstantmečius tebuvo du. Pirmasis nutiko XV – ame amžiuje, gerokai prieš patekant Apšvietos žvaigždei. Tiesą sakant, net neišeina tvirtinti, jog išpuolis buvo sumanytas skeptiko.

Tik atvykęs į Florenciją jaunas, išsilavinęs (jau spėjęs gerai pastudijuoti Kabalą, išmokti lotynų, graikų, arabų ir hebrajų kalbas), nepaprastai talentingas italas Piko dela Mirandola (g. 1463) sutiko ne tokį jauną, bet ne mažiau talentingą italą Marsilijų Fičiną ir netrukus tapo jo mokiniu, vienu mėgstamiausių mokinių, kurį švelniai vadino „tauriuoju Saturno sūnumi“. Nors tarp mokytojo ir mokinio buvo trisdešimties metų amžiaus skirtumas bei šiokie tokie, normalūs tėvo – vaiko santykiams, pasaulėžiūros skirtumai, abu buvo didūs Magijos ir Mistikos amžiaus žmonės. Marsilijus Fičinas, kurį mūsų lietuviška Vikipedija kažkodėl vadina „humanistu, filosofu, teologu ir vertėju“, iš tiesų, o gal visų pirma ir svarbiausia, buvo genialus Renesanso astrologas. Jau gerokai vėliau paaiškėjo, kad M. Fičinas (kaip ir Piko iš Mirandolos) buvo vienas iš tų, kurie keitė epochos intelektualinį klimatą, įkūnijo Renesanso mago archetipą. Tačiau tie skambūs žodžiai nieko nesakys, jei nebandysime įsivaizduoti XV – to amžiaus atmosferos – silpsta maurai Ispanijoje, griūna Bizantija, senovinių rankraščių graikų kalba prigrūstą Konstantinopolį užkariauja osmanai. Į turtingą Florencijos miestą vis užklysta keisti, viešumos privengiantys svetimšaliai nešini paslaptingomis knygomis, kurių vertė esą didesnė nei auksas, brangakmeniai ir užjūrių prieskoniai. Medičių materialiai globojamas Fičinas verčia į lotynų kalbą iš pradžių „Corpus Hermeticum“, kurį įsivaizdavo esant seniausių laikų mokslo darbą, parašytą dar prieš egiptiečius, gal net prieš patį Mozę, vėliau Platoną, Plotiną, Jamblichą, orfikų himnus ir t.t. Įgudusiai akiai nesunku pastebėti, kad visi M. Fičino vertimai – neatsitiktiniai, susiję tarpusavyje viena mistine tradicija. Ko gero, nebus klaida teigti, kad Fičino versti raštai– filosofinis pagrindas to, ką šiandien vadiname „helenistine astrologija“.

Kalbėti tais laikais (kaip ir bet kuriais laikais) reikėjo atsargiai. Įžeisti Bažnyčią lengva, eretiku tapti dar lengviau. Į melancholiją linkęs (Saturno konjunkcija su Ascendentu) M. Fičinas nebuvo kovotojas, tiksliau, mėgo elgtis apdairiai (Merkurijus Skorpione, Mėnulis Ožiaragyje). Drąsiausias (nors iš esmės medicinos astrologijai skirtas) jo darbas  „Trys knygos apie gyvenimą“ (De vita libri tres) išvydo dienos šviesą likus metams iki mirties. Nors bažnyčia knygą griežtai kritikavo, bet tie „metai iki mirties“, ko gero, padėjo išvengti ar bent jau sumažinti pragaro kančias, kurioms pasmerktas, ilgus metus kruopščiai dirbęs ir šventai tikėjęs savo idėjų prasmingumu, pjudomas autorius. Mirė astrologas svajonių mirtimi – savo namuose, patogiai įsitaisęs krėsle, skaitydamas Platoną.

Dievas žino, kaip būtų pasisukę reikalai, jei Marsilijus Fičinas bent prieš mirtį ryžtųsi atvirai ir gyvai diskusijai su amžininkais, jei būtų išdėstęs neoplatonistinius astrologijos apmąstymus platesnei auditorijai. Iš De vita libri tres įžanginių skirsnių ir kitų M. Fičino tekstų aišku, kad kosmoso Visybę jis suvokė kaip gyvą, įdvasintą, ką jo paties žodžiais įrodo ne tik platonikų argumentai, bet ir „arabų astrologų liudijimai“. Astrologijos mechanizmo pamatas glūdi Pasaulio Sieloje (Anima Mundi), kuri talpina savyje „daiktų priežastis sėklos pavidale“. Tos priežastys atsispindi arba atitinka Idėjas dieviškajame Prote. Tačiau tam, kad Idėja įgytų materialinę išraišką, ji turi vystytis Pasaulio Sielos gimdoje ir užgimti iš jos. Ji yra visų dalykų motina ir veikia per planetų bei žvaigždžių judėjimo ypatybes. Žmonija nėra vien pasyvi šio proceso stebėtoja – išmanydama astrologijos meną, ji gali priimti dangaus dovanas, o ne būti jo įkaite (nes nebeskendi tamsiame nežinojime). Apskritai tai buvo M. Fičino konflikto su kolegomis amžininkais esmė – vietoj determinizmo astrologijoje, jis pakankamai griežtai laikėsi pozicijos, kad astrologijos menas skirtas sielos ir kūno gydymui. T.y. laisva valia nukreipta prieš fatalizmą, prieš nuosprendį (lygiai taip tvirtino ir Plotinas savo laiku).

Fičinui astrologija nėra mokslas. Tiksliau, astrologija negali būti suvokta pagal viduramžių (nepainioti su autentiškuoju) Aristotelio logiką, nes tai yra poetinė metafora, tai simbolių ir ženklų menas. Kabalistas ir magas, bet neturintis pakankamai žinių, o tuo labiau praktikos, astrologijoje, Piko dela Mirandola neįsigilina į aukščiau paminėtą M. Fičino mintį ir ima taršyti, kedenti, dulkinti, krėsti astrologiją pagal madingąjį viduramžių Aristotelį, visiškai „pamiršęs“ simbolį, ženklą ir vaizduotę.

Tačiau garsiajame P. dela Mirandolos veikale „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ (Disputationes adversus astrologiam divinatricem, 1493 – 1494 m.)  nėra jokių ženklų, kurie aiškiai ar neaiškiai rodytų, jog Piko neigia M. Fičino astrologiją. Tai tiesiog nuožmi deterministinės viduramžių astrologijos kritika, pasitelkiant Aristotelio logikos ginklus.

Nors P. dela Mirandolos ir M. Fičino polemikos šaknys neabejotinai glūdi neoplatoniškame maginiame – religiniame humanizme, „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ paklojo tvirtą pamatą, tiesą sakant, buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis vėlesniems, racionalistų, pozityvistų, scientistų rengtiems, antpuoliams.

Bet tai dar gerai, kad ta knyga viskas ir baigtųsi. Tačiau buvo dar kai kas, kas astrologams ir šiandien neduoda ramybės. Reikalas tas, kad Luka Gauriko „Traktate“ (1539), o taip pat ir kituose šaltiniuose teigiama, kad trys astrologai (kitur minima, jog „keletas“), dar prieš pasirodant garsiajam veikalui, išprognozavo Džovaniui Piko, Mirandolos grafui, jog jis mirs nesulaukęs 33 – ejų. Taip ir nutiko, mirė neaiškiomis aplinkybėmis (lyg nunuodytas), būdamas 31 – erių metų 1494 m. laprkičio 7 d. Taip pat rašyta, jog akivaizdžią Piko nemeilę astrologams išprovokavo būtent šios prognozės.

Jei atidžiai panagrinėsite Piko horoskopą, pamatysite visus ankstyvos ir smurtinės mirties ženklus. Ne taip jau ir svarbu, ar prognozuota prieš jam kylant į kovą su astrologais, ar tuomet, kai veikalas buvo parašytas. Pats fakto konstatavimas, fatališkas ir baisus nuosprendis jaunam žmogui kelia nemalonų jausmą, jog, nors ženklai gimimo brėžinyje ir akivaizdūs, astrologai linkėjo, kad prognozė išsipildytų. Kad ir kaip ten būtų, Piko iš Mirandolos mirties aplinkybes gaubia tamsi paslaptis ir vargas astrologijai, jei paaiškėtų, kad o vis dėlto legenda apie prognozes yra istoriškai teisinga. Karma negailestinga – galbūt astrologai keršydami netiesiogiai nužudė talentingąjį magą Piko, tuo pačiu pasmerkdami save, savo dieviškąją discipliną šimtmečių pjudymui.

Antrasis išpuolis prieš astrologiją neprilygsta pirmajam. Buvo daug triukšmo, tačiau, jei pirmuoju atveju kalbame apie intelektualią polemiką, apie labai rimtos diskusijos užuomazgas, tai antruoju – tik apie autoriteto jėgą ir poveikį.

1975 metais amerikiečių žurnalas „The Humanist“ publikavo „Nepritarimą astrologijai“ (Objections to astrology), trumputį tekstą, kuriame be kita ko sakoma, kad „nėra mokslinio patvirtinimo“, „senovėje astrologija buvo maginio pasaulėvaizdžio dalis, tačiau šiandien, kai mes galime apskaičiuoti atstumą nuo Žemės iki žvaigždžių ir planetų….“, „šiomis dienomis, kai Apšvietos idėjos plačiai pasklidusios ir išsilavinimas prieinamas, būtina demaskuoti tikėjimą, kuris remiasi magija ir prietarais“. Praėjo penki šimtai metų nuo tada, kai Piko „davė į snukį“ astrologams, tačiau jų rašliava vis dar „įsibrovusi visur“ ir verčia mokslo vyrus jausti nerimą.

Tekstą pasirašė 186 gerbiami mokslininkai (daugiausiai iš JAV), iš kurių 18 buvo Nobelio premijos laureatai. Tiesa, 1975 – ųjų publikacijoje nutylėta, kad 114 gerbiamų mokslininkų, tarp kurių taip pat buvo Nobelio premijos laureatų, puolimą pasirašyti atsisakė. Nė vienas iš pasirašiusiųjų nebuvo kaip nors susijęs su astrologija – jos anksčiau nestudijavo, netyrė.

Jei atidžiau panagrinėsite abu išpuolius, nesunkiai pastebėsite, kad juos vienija žodis „magija“. Piko dela Mirandola buvo magas ir kabalistas, kuris kritikavo viduramžių astrologiją remdamasis maginiu – religiniu neoplatonizmu. XX a. mokslo autoritetai nervinasi, kad magija ir prietarai, kurie nesuderinami su mokslu (tokiu mokslu, kokį jie pažįsta, koks jis buvo 1975 – ais), vis dar egzistuoja. Bet kas yra magija? Ar astrologija yra magija?

Laukite tęsinio.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

Ir štai atėjo vasaris. Jei jums atrodo, kad laikas bėga greitai, galbūt greičiau nei visada, juk ką tik Kalėdos, o jau vasaris, jei jus, dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai, jau dabar apima nenatūralus jūsų amžiui beprotiško laiko greitėjimo jausmas, tai palaukite kitų metų vasario. Ilgai laukti neteks, vai prabėgs nebegrįš šie metai nesveikai sparčiai. Net 2016 – ieji, palyginus, ėjo vėžlio žingsniu.

Šį vasarį du užtemimai. Vasario 11 d. Mėnulio pusšešėlinis, o vasario 26 d. Saulės žiedinis. Abu svarbūs, bet mums, mūsų valstybei, itin reikšmingas vasario 26 – tosios, Saulės. Tai trečias užtemimas Žuvų ženkle per pastaruosius metus. Pirmasis įvyko 2016 m. kovo 9 d., antrasis rugsėjo 16 – tąją. Mūsų valstybė „gimusi“ po Žuvų ženklu, jame yra Saulė, Merkurijus ir labai svarbus taškas – Immum Coeli. Priešingas jam – Medium Coeli – Mergelės ženkle, kuriame LR gimimo brėžinyje dar ir Mėnulis. Užtemimas Mergelės ženkle, 9 – tame laipsnyje, tikslioje konjunkcijoje su Medium Coeli, buvo 2016 m.  rugsėjo 1 d. Ten pat tuo metu buvo ir Šiaurinis Mėnulio mazgas (pietinis, žinoma, Žuvyse). Visus metus, tai šiek tiek pirmyn, tai šiek tiek atgal, bet vis maždaug ties 9 – tuoju Žuvų laipsniu slankiojo tranzitinis Neptūnas. Vasario 26 d. Saulės užtemimas įvyks 8 – tame Žuvų laipsnyje, t.y. tikslioje ar beveik tikslioje konjunkcijoje su Immum Coeli.

Žvelgiant astrologo akimis, jau gerus metus Lietuvoje trunka ir dar gerą pusmetį truks ypatinga, reikšminga, išskirtinė padėtis. Per šį laiką pasikeitė valdžia, tradicinėms partijoms prigeso rampų šviesos. Tačiau tai ne viskas. Visus praėjusius metus laužiau galvą, kas gi mus, lietuvius, kolektyviai, nepaisant išsilavinimo, pažiūrų skirtumų, vienija. Nes tą, kas mus vienija, mūsų bendras šaknis, mūsų giliausią tradiciją, dabar turime progą apmąstyti, įvertinti iš naujo, koreguoti, taisyti, pasukti nauju keliu. Ne taip dažnai ir ne taip lengvai taisomos kolektyvinės, tautos tradicijos, kylama į aukštesnę sąmoningumo pakopą.

Ką simbolizuoja Žuvys ir jas „valdantis“ Neptūnas? Jei nagrinėtume politinės astrologijos kontekste, kalbėtume apie socializmą, humanitarinę pagalbą, utopines idėjas, neramumus, suirutę ir panašiai. Tačiau įprastai tai yra pasąmonės (to, kas už sąmonės ribų) simbolis, tas, ko negalime kontroliuoti, kas yra stichiška, o taip pat instinktai. Kadangi viskas yra dvejopa, viskas turi savo priešybę, savo polius, tai narpliodami šiuos ženklus, viena vertus, svarstytume traumą, kentėjimą, beprasmę kančią ir auką, besąlyginės meilės trūkumą, melą, alkoholizmą, narkomaniją ir begalinį žiaurumą silpnesniam už save, kuriam jokio paaiškinimo nėra. Tai ir prarastojo rojaus – gilaus liūdesio, nevilties, melancholijos – tema. Kaip priešybė išvardintam – empatija, tikėjimas, pasišventimas, gilus prasmės jausmas, aukščiausias dvasingumas (ir to paslaptis), besąlyginė meilė.

Pastarųjų metų ir dienų aukos mums vėl ir vėl, lyg tie baisūs, hipertrofuoti, atgiję „viduramžiški“ ženklai, rodo, kokia gili, kokia didelė mūsų tautos trauma. Kodėl mes tokie nelaimingi, kodėl mes žudomės, pasiduodame, nekovojame, sergame. Štai kur tikrosios šaknys, pasirodo.

Tačiau šie metai realiai gali būti lūžio. Kol kas dar vis verkiame ir gedime, daugelis vaikome sunkius pačių prisiminimus, tačiau jau vasario 4 d. Venera pereis į kovingą Avino ženklą, jame taip pat jau yra ir Marsas, Uranas. Nuotaikos iš skausmingai, empatiškai beviltiškų pereis į karines, vardan teisingumo, vardan to, kad apgintume. Vasario mėnuo, nors dėl užtemimų nepaprastai įtemptas ir slogus, geras rimtiems pokyčiams. Tiesa, dar geresnis laikas reformai bus š. m. gegužę. Vis dėlto, reikia turėti omeny, jog Jupiteriui keliaujant Svarstyklių ženklu, nors apskritai tai puikus metas rimtam įstatymų keitimui/priėmimui, visada išlieka demagogijos pavojus. Šiuo atveju labai tinka sena ir nuvalkiota patarlė „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Norėjome tik uždrausti smurtauti prieš vaikus, bet darbo griebėmės iš paties ir jau kad padirbėjome, tai pvz.: ir žodžio laisvę apribojome. Vasarį, ypač antroje pusėje, didesnė naujo valdžios skandalo ar krizės tikimybė. Užtemimai žada įtampą ir D. Grybauskaitei (aktyvesnė opozicija, nauji ar seni priešai, gali kiek smukti žmonių pasitikėjimas), ir R. Karbauskiui. Ir per šį užtemimą, deja, galime netekti garsių, žinomų žmonių.

Vasario 11 d. naktį Mėnulis užtems Liūto ženkle. Saulė, savaime suprantama, bus Vandenyje (priminsiu, kad Mėnulio užtemimai visuomet vyksta pilnaties, t. y. Saulės ir Mėnulio opozicijos, metu). Pietinis Mėnulio mazgas bus jungtyje su Formalhauto žvaigžde, simbolizuojančia aukščiausią lyderystę. Šis užtemimas – lyg riboženklis, žymintis laiko ženklo pokytį. Vieną temą, keičia kita ir, nors Mėnulio mazgai paliks viktimizacines Mergelę/Žuvis ir pereis į Liūtą/Vandenį tik gegužės 10 d., bet jau dabar vis stipriau imsime justi, kad keičiasi „laikų herojus“. Tai jau ne „siauros specializacijos specialistas“, ne „mažas sraigtelis didelėje organizacijoje“, o lyderis, individualistas, kūrybiška asmenybė, autoritetas. Vienaip ar kitaip, šis užtemimas nepalankus V. Putinui ir tai gan pavojinga, turint omeny, kad per praėjusius keletą metų, kai tik jam nepalanku, tai griežtėja politika kieno nors atžvilgiu (Ukrainos, artimiausio rato, partijos ir t.t). D. Trumpo laukia nepaprastai sunkus užtemimas rugpjūtį, iki jo, ko gero, prasilaikys. Abu vasario užtemimai nepalankūs NATO – tai reiškia arba struktūros silpnėjimą, jos silpninimą, arba provokacijas, kurias organizacija privalės atremti.

Visą vasarį, bet ypač antroje pusėje – didesnė aviakatastrofų bei gamtinių nelaimių tikimybė.

Po užtemimų vis smarkiau imsime justi, kad daugėja ugnies elemento. Ore tvyros aktyvumas, kūryba, naujos galimybės, nuo kovo iki spalio – gimimo, pradėjimo, ekspansijos, judėjimo į priekį laikas. Galima (ir net reikia) rizikuoti, imtis ko nors naujo, įgyvendinti drąsias idėjas, tačiau būtina turėti omeny, kad labai greitai (net, sakyčiau, nenormaliai greitai) ateis 2018 – tieji, o po to 2019 -tieji, kuomet ugnies elementą pakeis žemė, o „žemė“ tai realybė, tai „revizorius“, tikslūs skaičiai, nepriekaištinga buhalterija. Kuo blaivesnė ir apdairesnė bus 2017 – ųjų rizika, tuo daugiau bus optimizmo 2018 – tais.

Kovo 4 d. Venera ima judėti reversu Avino ženkle ir taip judės iki balandžio 15 d. Nuo sausio 31 d. jau esame „šešėliniame“ retrogradinės Veneros periode. Pilnai šitas procesas baigsis gegužės 18 d., kai Venera grįš į tą patį laipsnį, nuo kurio kovo 4 d. ėmė judėti atbulai. Venerai judant reversu paprastai patariama labai apdairiai investuoti. Neinvestuoti į tą, kas populiaru, į ką visi investuoja. Reiktų atsargiai vertinti jausmus. Didelė tikimybė impulsyviai susižavėti, skubotai. Kai tik Venera pereis į savo šešėlinę fazę (t.y. nuo balandžio 15 d.), tokie greiti įsimylėjimai išblės. Tiesa, tiems, kurių jausmai užgimė dar prieš Venerai pasukant atbulai, retrogradinis periodas gali būti tam tikro „lūžio“ taškas gerąja prasme. Apskritaii Venera Avine – aistringo ir kūrybiško kovotojo, aktyvisto simbolis.

Lietuvoje nuo kovo iki spalio (bet ypač gegužę) tokia palanki padėtis spręsti vaikų problemas, pradėti rimtas reformas vaiko teisių apsaugoje, kad kito tokio laiko teks ilgai palaukti. Šį kartą turėtume nebijoti novatoriškų idėjų, naujų kelių. Galbūt galėtume kalbėti ne tik apie tai, kaip pažaboti dabartinių suaugusių smurtą, bet ir apie ateities tėvų, t.y. mažų vaikų psichiką. Kaip juos išmokyti valdyti emocijas, kaip kelti jų emocinį intelektą, ugdyti empatiją mokyklose? Kaip nuraminti protą ir jausmus, išmokti atsipalaiduoti? Didelė dalis suaugusių žino, koks nuostabus vaistas yra meditacija, bet kaip įtikinti dirbančius švietimo sistemoje, kad proto treniruotė ne mažiau svarbi nei kūno?

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė